Perrinktas antrai kadencijai. Trečius metus iš eilės jo vadovaujama įstaiga nusiskina pirmosios vietos laurus Valstybinės ligonių kasos (VLK) reitinguose. Respublikinė Klaipėdos ligoninė šiandien tapo stabilumo garantu Vakarų Lietuvoje. Su jos vadovu Dariumi Steponkumi paskutiniame vasariškame interviu kalbamės apie sėkmės receptus, lyderystę ir ateities planus.

„Kaip žmogus sensta gyvendamas, taip gydymo įstaigos negali turėti tų paslaugų apimčių, kurios buvo anksčiau. Nesvarbu, kad už didelius pinigus prisikviesi garsių chirurgų, nuo to pacientų nepadaugės. Jei būčiau ministras, niekada nevartočiau žodžio reforma. Kokia reforma, jei tau suėjo šešiasdešimt metų? Tai – neišvengiamas etapas“, – sako Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas Darius Steponkus.

• Trečius metus iš eilės VLK reitinguose esate geriausia šalies respublikinė ligoninė. Šiuo metu tapote dar ir stabilumo garantu visame Vakarų regione. Turbūt tai suteikė pasitikėjimo einant į pokalbį su ministru dėl antrosios kadencijos?
• Kadencijai einant į pabaigą neabejojau, kad noriu tęsti pradėtus darbus. Buvo padarytas gražus įdirbis, galvoje sukosi daug naujų idėjų, norėjosi su visu kolektyvu ir toliau judėti į priekį.
  Vis dėlto į pokalbį su ministru ėjau kaip į egzaminą – nors ministerijoje būta ne kartą, su visais bendrauta, tąkart viskas buvo kitaip – ir balsas strigo, ir jaudulys neapleido. Visiems kandidatams pažįstama savijauta. Dėl to didelė pagarba ministerijos komisijai, kuri mandagiai, taktiškai vedė pokalbius su visais aštuoniais pretendentais, įskaitant mane.
  Nors jaučiau, kad tikrai neblogai pasirodžiau pokalbio su ministru metu, atsirado kolegų, kurie mane nuliūdino įspėję, kad per daug nedžiūgaučiau – esą tas pojūtis gali būti apgaulingas. Dėl to iki paskutinės minutės su nerimu laukiau ministro sprendimo.
  Kai paskutinę atostogų dieną kepdamas žuvį sulaukiau skambučio, kad esu kviečiamas pasirašyti sutarties pirmai darbo dienai, buvo taip maloniai netikėta, kad kol kalbėjau, pridegė žuvis ir šeima liko kone be vakarienės!
• Atskleisite, ko pokalbio metu klausinėjo ministras?
• Buvau pasiruošęs patiems įvairiausiems klausimams, tačiau visi jie buvo bendri, detaliai nelietė įstaigos veiklos. Tai suprantama, kadangi kiti kandidatai nėra taip gerai susipažinę su ja kaip aš, o sąlygos ir vertinimo atskaita turi būti visiems vienoda.
  Pamenu, ministras paprašė išvardinti sėkmingiausius savo darbus, sprendimus, nuo kurių įstaigai, visiems jos darbuotojams ir pacientams tapo geriau.
  Pasakiau, kad tikiuosi, jog tokie darbai dar laukia ateityje (šypsosi). Žinoma, išvardijau sprendimus, kuriuos laikau sėkmingais. Taip pat ministras klausė ir apie tuos darbus, kuriuos laikau nepasisekusiais.
• Ką atsakėte į šį suktą klausimą?
• Pasakiau, kad jei ministras leis, aš į šį klausimą neatsakysiu. Pažiūrėjęs į laikrodį paminėjau, kad mūsų pokalbis jau turėtų eiti į pabaigą, o tokių sprendimų buvo daug ir galime netilpti į duotą laiką. Pasiūliau geriau iškart pereiti prie kitų klausimų..!
• Daug kas iš jūsų kolegų ir dabartinę reformą vadina bloga.
• Bloga tai, kad ji pavėluota – to reikėjo prieš dešimt metų. Tik tiek. O kai skundžiamasi, jog su mumis nesitarė, nekalbėjo, tai visi su mumis šnekėjo iki pamėlynavimo, vos ne kas savaitę kalbėjo viceministrė, net ir pati pervargo bekalbėdama. Ši ministerijos vadovybė pagaliau padarė tai, ko kiti nedrįso.
• Ligoninių sujungimas Klaipėdoje…
• Prieš trisdešimt metų visi kalbėjo, kad to reikia. Taip, gal klaida, kad nebuvo plano. Tą minėjo ir Klaipėdos meras. Bet gal kitaip ir neišėjo? Detalių nežinome.
  

Ministras padarė gerų dalykų, kurie už kelerių metų pradės duoti vaisius. Nors bandoma sakyti, kad „ne, mes ne to norėjome“, iš tiesų, tai norėjome ir apie tai ne vienerius metus kalbėjome.

• Kodėl tuomet dalis pakeitė nuomonę?
• Vykstant reformai ir tarp vadovų pasiginčydavome šia tema. Nuomonę privertė keisti įvairios priežastys. Tarp jų ir prisirišimas prie darbo vietos, nenoras, kad pokyčiai paliestų asmeniškai.
• Ko tikitės iš naujojo ministro Aurimo Pečkausko?
• Kad jis galėtų spėti ką nors nuveikti – per trumpas laiko tarpas, tad tikiuosi stabilumo. Medicinoje šoko terapija taikoma išskirtinais atvejais ir šiandien jos nereikia. Naujasis ministras tą stabilumą užtikrins, nes yra nuo apačios iki viršaus susipažinęs su medicinos sistema.
  Jis bendraujantis, atsakingai priimantis sprendimus žmogus. Jei atvirai, norėtųsi, kad liktų pareigose ir po Seimo rinkimų. Aišku, to niekada nėra buvę. Bet šis ministras atitinka įvairiausių grupių lūkesčius: medikas – taip, vadybininkas – taip, jaunas žmogus – taip, geras – irgi taip.
• Arūnas Dulkys?
• Buvo apskritai vienas geriausių ministrų, mano nuomone. Nebūdamas medikas jis puikiai išmanė sveikatos sistemą dirbdamas Valstybės kontrolėje, kur kuravo šią sritį. Jis daug padarė ir gebėjo išlaikyti distanciją suteikdamas erdvės kitų įžvalgoms.
• Pastaruoju metu kilo grėsmė regiono sveikatos sistemos stabilumui – nevaldoma situacija Klaipėdos universiteto ligoninėje po trijų įstaigų sujungimo. Ją masiškai palieka darbuotojai, vadovas grasina bankrotu. Svarstoma, kaip suvaldyti krizę. Padėtumėte, jei reikėtų?
• Padėtis nėra paprasta. Ši situacija gali turėti įtakos daugelio žmonių likimams, todėl apie tai kalbėti ir tai spręsti būtina. Jei reikės, prisidėsime. Lietuvos gydytojų vadovų sąjungoje yra daug protingų žmonių, ne kartą įveikusių krizes, kurie gali patarti, padėti sprendimuose.
  Atsiriboti būtų paprasta, tačiau visa sveikatos sistema per daug susijusi, kad būtų galima tai padaryti be pasekmių – nuo to, kaip gyvena vieni, priklauso ir kitų ateitis. Jei ignoruosi kitų problemas, jos pagimdys problemas tau.
• Prie Respublikinės Klaipėdos ligoninės neseniai prijungtas poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“. Žinome, kokie piketai ten vyko, kai buvo svarstoma sunaikinti reabilitacijos įstaigą, turėjote padėti visiems nurimti.
• Bendraujame dalykiškai ir draugiškai, užtikriname stabilumą, todėl pavyko. Su „Pušynu“ turime rimtų projektų, ten atsiras nauji pastatai, paslaugos. Jame visą laiką buvo Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų poilsinė sanatorija, o mūsų tikslas plėtoti gydomąją veiklą. Dėl to dirbame kartu su „Pušyno“ administracija, puikiu, bendradarbiaujančiu Palangos meru.
• Esate mobilizacinių-strateginių užduočių rengimo grupės koordinatorius Vakarų Lietuvos regione. Kaip vertinate karo grėsmę?
• Rugsėjį savaitei vyksime į Ukrainą kartu su Lietuvos, Latvijos, Estijos delegacijomis. Ten semsimės patirties, bus naudingas vizitas mums visiems.
  Tačiau tikrai neabejoju, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, pas mus nenutiks. Teko daug bendrauti su kariškiais ir pokalbiai su jais kaskart patvirtina, kad Lietuva – saugi šalis. Nemanau, kad kas drįstų prie jos kišti nagus, nebent nutiktų kas nors labai labai blogo.
• Jūsų vadovaujamą Respublikinę Klaipėdos ligoninę Valstybinė ligonių kasa, įvertinusi teikiamų paslaugų kokybės ir veiklos efektyvumo rodiklius, pristato kaip pavyzdinę įstaigą. Tai – rimtas pagyrimas, nes analizė didelė ir detali.
• Nesitikėjau, kad trečius metus iš eilės būsime taip aukštai įvertinti. Atrodo, tiesiog natūraliai turėjo ateiti eilė kam nors kitam. Tačiau pusantros valandos vykusio pristatymo metu paaiškėjo, kad mūsų ligoninės rezultatai įvairiose srityse pernai buvo itin geri.
  Buvo smagu matyti tas kylančias kreives, kol galiausiai paaiškėjo, kad esame daugiausiai rodiklių pasiekusi respublikinė ligoninė. Neslėpsiu – tai stipriai pradžiugino ir sujaudino. Lenkiu savo žilstančią galvą prieš Respublikinės Klaipėdos ligoninės darbuotojus, tai – jų pergalė.
• Kaip manote, kas lėmė tokius puikius rezultatus?
• Aš ir pats stebiuosi: juk nepastatėme Gedimino kalno Klaipėdoje. Svarstau, gal praeitame gyvenime buvau koks karžygys, kuris išgelbėjo princesę nuo slibino ir dabar už tai likimas atsidėkoja?
  O jei rimtai, turbūt tris kartus iš eilės to pasiekti net ir sėkmės atveju neįmanoma. Mes tikrai stengėmės dirbti. Darėme tai sąžiningai, kantriai, apgalvotai. Daug diskutavome. Nuolat sekame, kas vyksta, kas yra naujo, ką galime padaryti geriau.
• Ką planuojate nuveikti per ateinančius savo kadencijos metus?
• Tie stebuklai, kurių visi laukia, atsiras. Tačiau jų paslaptis – pirmiausia atsakingai ir ramiai daryti gerus darbus, nes sėkmė mėgsta tylą.
  Bendraujame su savo ir aplinkinių savivaldybių merais, dalyvaujame sveikatos centrų kūrimo procesuose. Norime būti tie tikrieji idėjiniai lyderiai, garantuojantys, kad viskas pas mus bus gerai, kad nieko nesugriausime, tačiau atsakingai dirbsime ir visko pasieksime.
• O kokie artimiausi ligoninės planai?
• Turime daug projektų, kuriuos reikia realizuoti. Norime išplėsti operacinių, reanimacijos korpusą, tuberkuliozės filiale, kur yra senas vaikų tuberkuliozės pastatas, įsteigti ligoninę. Karo metu ji tarnautų kaip gydymo įstaiga, į kurią saugiai gabenami sužeistieji, nes yra toliau nuo padidintos grėsmės objektų, tačiau turi gerą susisiekimą.
  Svarbiausias tikslas, kad Respublikinė Klaipėdos ligoninė veiktų sklandžiai, pacientai būtų patenkinti, o darbuotojai laimingi.
  Be abejo, šimtu procentų viskas nesiseks – visada kas nors bus iki galo neišgydytas, kas nors nepagerbtas, kam nors alga per maža… Tačiau esu vadovas, kuriam rūpi matyti šypsenas koridoriuose. Tegul kažkas sako, kad jos amerikoniškos, esą netikros, bet man jos geriau nei tas natūralus niūrumas.
• Esate pajuokavęs, kad norėtumėte išsiugdyti piktumo jausmą.
• To šioje kadencijoje sieksiu bet kokia kaina – tapti piktesniu. Juokauju, aišku. Pas mus nėra piktų žmonių. Nebūtina tapti blogu ar piktu, kad tave išgirstų. Kiekvienas turi teisę žinoti, ką turėtų daryti kitaip, kad būtų geriau. Noriu, kad aplinkiniai ne bijotų, o taptų sėkmingesni šalia manęs.
  Komandoje kartais nusistebime: kaip čia nutiko, kad turėjome pabarti, bet žmogus išėjo su šypsena.
• Tačiau tenka priimti ir nepopuliarių sprendimų…
• Tų nepopuliarių sprendimų tikrai yra. Tačiau dėl to gyvenimas neturi virsti amžina kova – viską galima išspręsti diskutuojant.
  Vadovavimas nėra, kad tu ką nors protingo sugalvoji ir visi džiaugsmingai ploja katučių. Turi įvertinti situaciją, pasiūlyti, paaiškinti.
• Pas jus netrūksta norinčių dirbti.
• Iš tiesų. Tikiuosi, žmonės čia jaučiasi gerai. Kad turime darbuotojų pasitikėjimą, negalima nurašyti sėkmei – tam reikalingi personalo valdymo sprendimai. Bendradarbiaujame su Kauno, Vilniaus, Klaipėdos universitetais, Klaipėdos valstybine kolegija, kur su mumis susipažįsta būsimi sveikatos priežiūros specialistai. Jie įsitikina, kad esame draugiški, geranoriški, dėl to paskui noriai įsidarbina mūsų ligoninėje.
  Ir pati Klaipėda yra patrauklus kraštas, turintis kuo privilioti jaunus medikus.
• Kaip sveikatos reforma paveiks Respublikinę Klaipėdos ligoninę?

Digital Matter icon

• Pas mus, kaip ir į kitas įstaigas, ateina papildomos lėšos. Vykdydami projektus gausime ne vieną ir ne du milijonus eurų. Kaip ligoninė stiprinamės, kad galėtume suteikti pagalbą ir paslaugas, kurių kitur sumažės.
  Sveikatos centrų kūrimo net negalima vadinti reforma, tai – neišvengiamas procesas. Kaip žmogus sensta gyvendamas, taip gydymo įstaigos negali turėti tų paslaugų apimčių, kurios buvo anksčiau. Nesvarbu, kad už didelius pinigus prisikviesi garsių chirurgų, nuo to pacientų nepadaugės.
  Jei būčiau ministras, niekada nevartočiau žodžio reforma. Kokia reforma, jei tau suėjo šešiasdešimt metų? Tai – neišvengiamas etapas. Ir jei šio amžiaus nusiperki motociklą ir imi vilkėti odinius rūbus, gal kažkas su tavimi vyksta ne taip?
• Jei visai neliktų paslaugų kai kuriuose rajonuose..?
• Tada jau būtų blogai. Nes žmogus, kuris nori gyventi mažesniame miestelyje, sužinojęs, kad neliko gydymo įstaigos, tikrai ten nevažiuos.
• Sakote, „jei būčiau ministras…“ Kai kurie medikai dalyvauja artėjančiuose rinkimuose. Ar jus būtų galima sudominti kad ir ministro pareigomis?
• Bent kol kas net iš tolo bijau pagalvoti apie sunkią politiko duoną. Tokia pozicija net ir su mano sėkmės faktoriumi būtų nedėkinga. Vis tiek užkliūčiau kur nors. Pavyzdžiui, kodėl žaidžiu tenisą, o ne futbolą, ar panašiai.
• Tad koks tas vadovo kelias?
• Atsakomybė prieš sprendimus, žmones, matymas, kas vyksta. Keli sakiniai gali viską sugriauti. Jei padarai neteisingą veiksmą medicinoje, jis gali kainuoti daug. Nerizikuočiau ko nors daryti nemokėdamas.
  Taip pat ir vadovaujant: išklausai visų nuomonę, supranti, kad tavo verdiktas galutinis, nesvarbu, kad esi jaunas dvidešimt kelerių metų daktarėlis. Visi į tave žiūri ir laukia, kol pasakysi, ką daryti su tuo ligoniu. Ir privalai apsispręsti, nes daugiau nėra kam.
• Įvairūs mokytojai uždirba pinigus iš seminarų, kurių pavadinime skamba frazė „sprendimų priėmimas“.
• Geram sprendimui reikia analizės. Tada ieškai argumentų ir aiškini kitiems, kad jei darysime tą ir aną, gausime vieną ar kitą. Darbas vyksta, o tu stebi rezultatus. Stebėti reikia abiem akimis, nuolat galvoti. Negali pasprukti į kopas prie jūros. Tam nėra laiko, nors ir labai norėtųsi. Bet kai pasiseka, atsiranda malonumo jausmas darbe.
  Vadovas, be abejo, viską sustyguoja, bet nėra, kad vien nuo jo viskas priklauso. Nors priklauso daug. Visų pirma, požiūris. Bet galiausiai viską padaro žmonės. Jei būsi vienas, kad ir labai šaunus, nieko neišeis.
  Taip pat svarbu pateikti realistiškas, įgyvendinamas idėjas, kitaip kils chaosas.
• Apie jus, kaip gydytoją traumatologą, internetinėje erdvėje ir dabar galima rasti puikių atsiliepimų. Buvote mylimas medikas ir ne viename interviu minėjote apie nostalgiją šioms pareigoms.
• Pradžioje budėjau, operavau, konsultavau… Paskui jau nebudėjau, tik operavau ir konsultavau. Galiausiai tik konsultavau. O šiuo metu esu sustabdęs licenciją. Negali būti vienodai geras medikas ir administratorius, tenka pasirinkti vieną.
• Negalima truputį šen, truputį ten?
• Man tai – atsakomybės tiek prieš pacientą, tiek prieš ligoninės kolektyvą klausimas.
  Norisi kokybiškai atlikti patikėtą vadovo darbą, rūpintis įstaiga, o tam reikia laiko. Būti geru daktaru reiškia nuolat praktikuoti, sekti naujoves. Tam irgi reikia laiko. Tad tenka rinktis.
• Ar vadovavimas didelei ligoninei pasiglemžia laisvalaikį?
• Kai buvau jaunas, maniau, kad jei vadovauji įstaigai, turi sėdėti naktimis darbe, važiuoti ten savaitgaliais, o likusiu laisvu laiku – medžioti ir baliavoti.
  Aš nebaliavoju pirtelėse, nešaudau žvėrių. Man tai nepatinka ir, pasirodo, to nereikia.
  Jei situacija bus tragiška, važiuosiu į ligoninę bet kada. Bet tokių situacijų paprastai nėra ir nereikia jų inscenizuoti. Visi dirba gerai ir tikrai užtenka tų darbo valandų, kad po jų būtų galima atgauti jėgas ir nevaidinti antžmogio, kuris gyvena tik darbo reikalais.
• O kaip geriausiai pailsite?
• Man patinka ramus gyvenimo būdas, būti su šeima, pailsiu teniso aikštelėje ar Kuršių mariose labiau nei vakarėlyje ar šurmulyje.
• Dariaus Steponkaus sėkmės receptas, koks jis?
• Atskleisiu jį… Niekada nebūna vieno veiksmo, kuris atneštų sėkmę. Sėkmę lemia bendra gerų darbų visuma.
• Straipsnio šaltinis: l.sveikata.lt 2024 08 22