Klausa sudaro apie 20 proc. gaunamos informacijos kiekio, tačiau mums tai taip įprasta, kad mes nepastebime, jog ja naudojamės, kol jos staiga netenkame, pavyzdžiui, užgulus ausiai susidarius sieros kamščiui ar sergant ausies uždegimu. Informacija, kurią girdime – tai ne tik pasakyti žodžiai, bet ir intonacija (emocijos), tembras (atpažįstame žmogų, galime nuspėti lytį, amžių ir net statusą) bei  aplinkos garsai (lietus, vėjas, pravažiuojantis automobilis, gyvūnai, įvairūs įspėjamieji garsai, žingsniai ir t.t.). Klausantis aktyvuojasi net iki 80 proc. visos smegenų žievės.

Klausos kelias prasideda nuo ausies kanalo, pro kurį garso bangos keliauja iki ausies būgnelio, kurį suvirpinusios, toliau keliauja klausos kauliukais ir perduodamos klausos ląstelėms, jos mechaninį virpesį paverčia elektriniais impulsais ir neuronais perduoda į smegenis.

Šiai dienai klausą galime patikrinti kokiu dažniu kaip garsiai galime girdėti, pvz. žemus garsus dažniau geriau girdime tylesnius, o aukštų garsų tyliai galime ir negirdėti. Vaikai ir jauni žmonės žemus ir aukštus garsus girdi vienodai gerai ir tylius, o nuo 30 metų aukštų garsų girdimumas silpnėja. Klausą silpnina įvairios ligos, triukšmas, akustinės ir mechaninės traumos, virusai ir bakterijos, ir, žinoma, klausos silpnumas gali ateiti „su amžiumi“, įtakos turi ir paveldimumas, genetika. Šie pokyčiai, deja, dažniausiai yra negrįžtami. Kadangi klausa silpnėja nevienodai skirtinguose dažniuose, todėl ir klausos silpnėjimas nėra tolygus – dažniausias nusiskundimas – neaiški kalba, trūksta „ryškumo“, prašymas pakartoti, noras, kad kitas kalbėtų garsiau ir aiškiau, nesupratimas triukšmingoje aplinkoje, su daug žmonių, ar kai kalba iš toli, pvz. bažnyčioje ar teatre. Žmonės su silpstančia klausa ima drovėtis perklausti, jaučiasi nejaukiai, kai nesupranta apie ką kalbama kompanijoje, gali pradėti vengti bendrauti, išeiti iš namų ir tai gali būti priežastis vienišumo ir izoliacijos, pykčio ir depresijos. Jei vyresnio amžiaus žmogus turi ir besivystančią demenciją – klausos trūkumas prisideda prie kognityvinės degradacijos – demencija gali sparčiau vystytis, nes nestimuliuojami klausos centrai, kaip bet kuri kita mažai naudojama smegenų dalis, greičiau degraduoja.

Taigi, kokios išeitys iš situacijos? Visų pirma, profilaktika. Sveika gyvensena, kitų ligų tinkamas gydymas, pilnavertis miegas ir poilsis, streso mažinimas, žalingų įpročių atsisakymas, triukšmo vengimas ir apsaugos nuo triukšmo naudojimas ženkliai sumažina riziką silpnėti klausai.

Antra, supratimas apie savo klausą. Suprasdami, kaip vyksta klausos silpnėjimas lengviau prisitaikysite prie besikeičiančios savo būsenos, lengviau priimsite pokyčius. Kreipdamiesi į specialistą, išsityrę klausą, galite gauti išsamų paaiškinimą, kokio lygio sutrikimą turite ir kokių priemonių galite imtis.

Trečia, gavę profesionalo patarimą įsigyti klausos aparatus, neišsigąskite ir nenuliūskite – klausos aparatų įsigijimas ir nešiojimas tinkamu laiku (ne per anksti ir ne per vėlai) padeda išsaugoti ne tik klausos centrus, bet ir kitas nervų sistemos dalis – atminties, dėmesio, emocijų ir kognityvinę. Nešiojant klausos aparatus sumažėja įtampa, mažiau sunaudojama dėmesio resursų klausantis.

Klausos silpnėjimas – tai ne tik ausų problema, tai ir sąmonės, ir sielos ryšio su pasauliu problema. Nustoję girdėti kitus, mes lėtai nustojame būti pasaulio dalimi. Apsaugokime savo klausą, o jai silpstant atstatykime ją, tuomet ne tik girdėsime, bet ir liksime čia ir dabar, palaikysime ryšį su aplinkiniais ir mėgausimės pilnaverčiu gyvenimu.

Gydytoja otorinolaringologė, surdologė ir otoneurologė M. Lebedeva konsultuoja Respublikinės Klaipėdos ligoninės konsultacinėje poliklinikoje (H. Manto 49) dėl ausų, nosies, gerklės ligų, ūmių ir lėtinių klausos, vestibulinio aparato sutrikimų, klausos aparato parinkimo ir pritaikymo.