Skuodo rajono laikraštis „Mūsų žodis“ savo skaitytojus kviečia susipažinti su Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filialo gydytoju oftalmologu Sergiejumi Podliackiu. Ilgametę profesinę patirtį sukaupęs specialistas šiandien rūpinasi Skuodo krašto gyventojų regėjimu. Publikacijoje gydytojas pasakoja ne tik apie savo profesinį kelią, bet ir apie gyvenimą karo akivaizdoje, išsiskyrimą su šeima bei pasirinkimą tęsti mediko darbą Lietuvoje. Kartu jis primena ir svarbią žinią – akių sveikata reikėtų rūpintis nelaukiant, kol regėjimo sutrikimai taps negrįžtami.

Dalijamės laikraščio publikacija ir dėkojame straipsnio autorei Laimai Sendrauskienei už jautrų ir prasmingą pasakojimą apie mūsų kolegą.

„Regėjimą saugoti kaip savo akies vyzdį…“ – taip apie akių sveikatą sako pusmetį Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filiale skuodiškių ir rajono gyventojų akių šviesa besirūpinantis gydytojas oftalmologas Sergiej Podliackij – ukrainietis, nors Lietuvą darbo specifiką mūsų šalyje spėjęs pažinti dar iki plataus masto Rusijos karo.

Skuode dirbančio ir čia apsistojusio karo pabėgėlio šeimos dalis – žmona ir vyresnės dukters šeima – liko Ukrainoje, o jis ir Suomijoje savanoriaujanti jaunėlė – už karo siaubiamos šalies ribų.

– Kaip ir kada atradote Lietuvą?

 – Pirmąkart – tuojau po 1990-ųjų. 15 metų teko padirbėti Klaipėdoje, Mažeikiuose, Kuršėnuose. Atvykdavau ir į optiką Skuode, todėl šį miestą buvau spėjęs pažinti. Kadangi Lietuvoje buvau dirbęs, buvau pakviestas ir 2022-aisiais. Esu aukščiausios kategorijos vaikų ir suaugusiųjų gydytojas, profesinis stažas – trys dešimtys metų. Po tėčio mirties 85-erių mama mane parsikvietė, kad padėčiau jai sutikti saulėlydį. Tačiau ji gyveno dar visą dešimtmetį, todėl ir aš dirbau Ukrainoje. Dabar tėvai atgulę netoli Krivoj Rogo, iš kur esu kilęs, miesto Dniepropetrovsko srityje. Krivoj Rogas ukrainiečiams – miestas, iš kurio kilęs ir jų prezidentas Volodymyras Zelenskis.

– O  kiti artimieji?

– Kitų artimųjų nelikę, žmona – medikė, dirba tuberkuliozės ligų laboratorijoje. Jai metai iki pensijos, stengiasi užbaigti darbo įsipareigojimus. Dabar kaip šeima esame padalinti ir išbarstyti. Vyresnėlės dukters advokatės biuras Kijeve, jai taip pat nėra paprasta atsiskirti su klientais. Tik jaunėlė dukra savanoriauja ir atsidūrė Suomijoje. Palaikome ryšį, panašu, kad irgi atvyks gyventi į Lietuvą. Kijeve liko ir mano ketvirtą klasę užbaigęs anūkas, kurį ką tik pasveikinau pirmojo mokslo slenksčio įveikimo proga…

– Kaip sekasi darbuotis Skuode?

– Tiesą sakant, atvažiuodamas į Lietuvą pastarąjį kartą, patyriau rankos traumą. Tiek uždirbdavau ir Ukrainoje, bet trauma nulėmė, kad likau Lietuvoje. Dirbu Skuodo ligoninėje puse etato.

– Adaptuojatės?

–  Galiu sakyti, kad man mažesni miestukai patinka, galiu palyginti: ir Kijeve, ir Klaipėdoje buvau dirbęs. Mano ir amžius toks, kad aktyvios pramogos nebeaktualios, o didmiesčiai slegia, todėl žalio, jaukaus miesto erdvės artimesnės, be to, pasitarnauja sveikatingumui. Vakarais daug skaitau, mokausi lietuvių kalbos, išeinu pasivaikščioti.

– Tik jūsiškei žmonai nelengva, juk vyksta karas… Kaip jis iš arti?

– Atrodo, kad žmona apsiprato. Tiesa, nuolat skraido dronai, žmonės žūsta. 2022 metais, kai karas prie Krivoj Rogo buvo priartėjęs per 20 kilometrų, mūsų gatvėje nukrito kasetinė raketa. Pastatas, kuriame buvome, nenukentėjo, tačiau jau tada buvo žūčių. Žuvo žmogus, kuris, išgirdęs keistą garsą, sumanė pasidomėti. Atakos nebūna pavienės – po pirmos seka kita, todėl tam ir yra slėptuvės. Ačiū Dievui, šeima nenukentėjo. Dabar su artimaisiais komunikuoti padeda technologijos, specialios programėlės. Ranka rašyti laiškų nereikia (šypsosi).

– Ką tik prasitarėte, kad slegia ilgesys. Kaip su juo susigyvenate, kaip padedate pats sau?

– Žinoma, ilgiuosi. Anksčiau tam neteikdavau tiek reikšmingumo, sau kėliau kitokius tikslus. Dabar patiriu, kad žmones padalinę nuotoliai dideli, ilgesys sunkus. Padeda sportas, daug laiko skiriu bendrystei, pokalbiams, pasivaikščiojimams. Buvo pacientų, kurie kvietė apsilankyti Skuodo higienos centre, baseine, ketinu tą padaryti. Ir dabar, ir anksčiau bendravau su kraštiete kardiologe, kuri dirbo čia skyriuje, nors ji ir jaunesnė, apsistojo Šventojoje, ten įsigijo būstą.

– O koks Jūsų patarimas mums, saugantiems savo regėjimą?

– Manau, jog labai svarbu akis tikrinti laiku, nesusilaukti dienos, kai regėjimas visiškai sublogės. Akis saugoti būtina visą gyvenimą, jų nepertempti, stengtis reguliariai daryti pratimus, nes ir akyse yra raumenys, kurie keičiasi žmogui amžėjant. Taip pat sau padėti galima regėjimą stimuliuojančiais preparatais, vitaminais. Vyresniems visada rekomenduoju pasitikrinti vidinį akies slėgį, nes su amžiumi kaupiasi rimti susirgimai, tokie kaip glaukoma ar katarakta, kurie iš karto nepasimato. Žmogus jų nejaučia, o susirgimas tik didėja. Todėl savo rūpestėliais su specialistu būtina pasidalinti kas pusmetį ar bent kartą per metus bei gauti reikiamų patarimų, rekomendacijų. O kai liga įsisenėjusi, belieka tik operacija, su kuria neišvengiamos ir tam tikros rizikos.

– Matau, akinius irgi naudojate.

– Sau irgi padedu, nes akys pavargsta žvelgiant į ekraną, dirbant su oftalmoskopu, kaip žmogus irgi prarandu šiek tiek  savęs, todėl ir akiniai.

– Ar daug sulaukiate pacientų?

– Beveik dvejus metus skuodiškiai neturėjo oftalmologo. Vyresniems, ne tokiems mobiliems kaip jauni, tai greičiausiai buvo tikru rūpesčiu, kaip jį pasiekti. Kadangi, kaip minėjau, dirbu tik puse krūvio, todėl ne kasdien, tačiau informaciją apie mane klientai suranda, kreipiasi, padeda registratūra, šeimos gydytojai. Stengiuosi kiekvienam padėti, kabinetas aprūpintas puikia įranga,  reikiama pagalba, galima sakyti, ranka pasiekiama, tik reikia jos ieškoti.

– Dėkoju už pokalbį.

Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ straipsnis, teksto ir nuotraukos autorė – Laima SENDRAUSKIENĖ