Kada artimam žmogui pakanka palaikymo, o kada jau reikalinga psichiatro pagalba? Kartais norėdami padėti, skubame patarinėti, ieškome sprendimų ar stengiamės apsaugoti artimąjį nuo visko, kas jam kelia nerimą. Tačiau ne visada tai, kas kyla iš gerų ketinimų, iš tiesų padeda. Kaip atpažinti ženklus, rodančius, kad žmogui darosi per sunku? Kaip kalbėtis su tuo, kuris pagalbos atsisako? Ir kokių klaidų artimiesiems svarbu vengti? Į šiuos klausimus atsako Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmių psichikos sutrikimų skyriuje dirbantis gydytojas psichiatras Vilius Butrimas. Kartais pirmasis žingsnis pagalbos link yra ne patarimas ir ne bandymas viską išspręsti. Tai nuoširdus klausimas: „Kaip tu jautiesi ir kuo galėčiau tau padėti?“

– Kaip artimajam atskirti, kada žmogui tiesiog sunkus gyvenimo etapas, o kada jau kreiptis į psichiatrą?

– Turbūt pats tiesiausias ir paprasčiausias būdas yra kalbėtis ir pasiteirauti, kokios pagalbos žmogui reikėtų. Galbūt kai kuriame santykius, kuriuose apskritai mažai kalbama apie savijautą, emocines būsenas ar patirtis, daugiau apsiribojame buitinių klausimų sprendimais, susidūrus su emociniais sunkumais artimajam net ir nežinome, kaip apie tai kalbėtis. Vis dėl to tai mažiausiai visų resursų kainuojantis būdas – pabandyti pasikalbėti, nesiūlant sprendimo būdų ar dalijant patarimus, o pabandant nuoširdžiai pasidomėti, ko reikėtų, kas būtų naudinga, kas padėtų.

Dar reikėtų susitarti, kas yra ,,sunkus etapas“, kartais ir tuomet, kai yra ,, tiesiog sunkus etapas“, yra reikalingas specialistas, kad tai neprogresuotų į didesnę problemą,  todėl ir siūlyčiau daugiau kalbėtis.  Kartais žodžiuose atsispindi tam tikra žinutė, kai žmogus sako ,,daugiau nebegaliu“ ,,nežinau kaip ištversiu“ ,,kiek tai dar tęsis, jeigu tęsis, dar ilgiau tai…“  Daug atskleidžia ir žmogaus elgesys, jeigu žmogus patiria sunkumus, bet vis tiek jam pavyksta eiti į darbą, užsiimti įprastomis veiklomis, pavyzdžiui, sportuoti, ar turėti laisvalaikį kaip anksčiau, neapleidžia mėgstamų veiklų, nepaisant to, kad kai kurios ir nukenčia, tai leidžia galvoti, kad iš tiesų žmogus dar turi resursų tvarkytis ir su problemomis. Ir priešingai, jeigu pastebime, kad ženkliai pasikeitė įprastas elgesys: nebeužsiima anksčiau jį dominusiomis veiklomis, mažiau bendrauja, tampa uždaresnis, atsiribojęs, galbūt mažiau valgo, pastebimai krenta svoris,sutrikęs miegas, tai leistų įtarti, kad senka žmogaus resursai, trinka jo kasdienis funkcionavimas ir tikrai reikėtų tai aptarti su specialistu. Visada reikėtų ieškoti skubios pagalbos, jei žmogus pradeda kalbėti užuominomis ar tiesiogiai apie savęs žalojimą, gyvenimo pabaigą.

Dar vienas svarbus kriterijus yra laikas arba trukmė. Jeigu emocinė žmogaus būsena ar elgesys yra pasikeitę tik trumpam, tai turbūt gali būti visiškai natūrali reakcija, pavyzdžiui, patyrus kokį nors reikšmingą stresogeninį įvykį, tačiau, jeigu tokia savijauta trunka ne keletą dienų, o savaitėmis, tai taip pat galėtų būti ženklas, jog žmogui vienam per sunku susitvarkyti su iškilusiais sunkumais.

Kartais susiduriama su aiškiais psichiatriniais simptomais tokiais kaip atsiradusios haliucinacijos, kliedesiai, kai pacientui atrodo, jog yra sekamas, girdi nesamus garsus iš aplinkos ar savo galvoje, tuomet taip pat nereikėtų laukti, kol šie simptomai praeis savaime, bet konsultuotis su specialistais.

– Kaip elgtis kai artimas žmogus atsisako pripažinti, kad jam reikia pagalbos, nors aplinkiniai mato, kad jo būklė blogėja?

– Vienas bendras ir universalus dalykas vis vien yra kalbėtis ar bent jau pasakyti, kad nepaisant visko, net ir to, kad žmogus dabar nenori ar nepriima pagalbos – esame šalia ir visada stengsimės būti pasiekiami, jei jam prireiktų, jei jis persigalvotų. Net ir pagalbos nepriimantis žmogus turi žinoti, kad mes esame pasiruošę padėti, net jei jis nėra pasiruošęs priimti pagalbos. Ne atmesti, ne pasmerkti žmogaus, pavyzdžiui sunkios situacijos, kai artimas žmogus yra turi tam tikrų kliedesių, tuomet jokie argumentai neveikia, tačiau net ir tokiais atvejais, galime sakyti, kad nors ir nepritariame žmogaus požiūriui ir pasaulį matome skirtingai, bet vis tiek esame atviri padėti ir būsime šalia, kai reikės. Man ne kartą yra tekę susidurti su situacijomis, kai pacientai iš pradžių nesutinka su jokiu siūlomu gydymu, bet patikinus juos, kad bet kada gali kreiptis, jei tik pasikeistų jų savijauta ar nuomonė apie gydymą ir jie tai prisiminę po kurio laiko sugrįžta, nes žino, kad turi pasirinkimą.

Kartais situacijos yra grėsmingos ir vien artimųjų pagalbos nepakanka, reikia ne tik specialistų, o galbūt ir specializuoto psichiatrijos skyriaus, kuris užtikrintų saugią aplinką, kad pacientas galėtų pasveikti. Kartais tokios situacijos yra, kai žmogus serga sunkia depresija, atsisako valgyti, gerti, išsenka, kyla savižudybės grėsmė, kartais tai būna priešingos būsenos, kai žmogus tampa pernelyg geros – pakilios nuotaikos, perka nereikalingus daiktus, išlaidauja, pralošia pinigus lažybose, visiškai nemiega naktimis, elgiasi kitais rizikingais būdais, atmesdamas bet kokios pagalbos galimybę, nepripažindamas, jog jam apskritai reikėtų kokios nors pagalbos, tuomet galbūt galėtų padėti ne tiek bandymas akcentuoti, kad jam reikia gydytis, kiek pabrėžti tai, kas objektyviai pastebima, pavyzdžiui, kiek svorio neteko, kiek pinigų išleido, kiek valandų per naktį miega ir pasiūlyti pasikonsultuoti dėl šių pamatuojamų objektyvių simptomų, visuomet galima informuoti apie įvairias, skirtingas pagalbos galimybes, tiek ambulatorines konsultacijas, dienos stacionarus, stacionarinę pagalbą, tačiau pacientui nesutinkant, o toliau blogėjant psichikos būklei, kylant įtarimui, kad pacientas gali sukelti grėsmę sau ar aplinkiniams, reikėtų žinoti, jog tokiai atvejais jau privalu konsultuotis su gydytoju psichiatru, kuris priims pagrįstą sprendimą dėl to kokia pagalbos forma bus tinkamiausia.

– Ką artimieji dažniausiai daro iš gerų ketinimų, bet iš tiesų gali pabloginti psichikos sutrikimą turinčio žmogaus būklę ir ką daryti kitaip?

– Situacijos skirtingos, esant skirtingom būklėm. Viena įprastų situacijų yra tuomet, kai iš gerų ketinimų artimieji ar pažįstami, kaimynai dalijasi savo vaistais, kurie padėjo jiems, tai galbūt padės ir kitam. Kartais tiesiog tokiu būdu pradedami vartoti raminantys vaistai, kurie dažniausiai niekaip negydo pagrindinio susirgimo ir net nebūna reikalingi, kartais ne pagal indikacijas vartojami kiti vaistai, neatsižvelgiant į jų indikacijas, šalutinius reiškinius, suderinamumą su kitais vaistais.

Taip pat klasikinis yra paciento, sergančio obsesiniu komplusiniu sutrikimu, pavyzdys. Kai pacientai turi įvairių įkyrumų, įkyriai tikrina, ar užrakino duris, ar išjungė lygintuvą ar viryklę. Dažnai, dar iki tol, kol susiduriama su specialistais, kurie padėtų suprasti, kas vyksta, artimieji taip pat įsitraukia, nes pacientui nuolat reikia patvirtinimo, jog viskas yra gerai, bet abejonės niekur nedingsta, kad ir kiek užtikrinimo bandytų suteikti artimieji, kurie atlieka viską už sergantįjį ir taip jį galutinai nugalina,  jog pacientas vis labiau tampa priklausomas nuo artimųjų ir lieka įkalintas obsesijose ir įkyriuose veiksmuose, abejonėse, visiškai nykstant jo paties savarankiškumui.   Panašiai nutinka ir esant kitiems nerimo sutrikimams, kai nerimo sutrikimą turintis žmogus pradedamas pernelyg globoti, saugomas nuo nerimą keliančių situacijų, taip skatinamas tik dar didesnis vengimas, nerimas vis stiprėja, generalizuojasi ir būklė blogėja.

Taip pat vis dar tenka susidurti su atvejais, kai artimieji pačių pacientų ar savo iniciatyva, kad ir gerų ketinimų vedini, kreipiasi į įvairius nelicencijuotus, tariamus specialistus, kurie ragina atsisakyti vaistų, valyti organizmą, badauti, pasninkauti ir pan., nors tuo metu iš tikrųjų žmogus serga ūmiu psichikos sutrikimu ir jam reikalinga būtent kompleksinė psichiatrinė ir psichologinė pagalba. Kartais žmonės nukeliauja į tolimiausius kraštus pas keisčiausius specialistus ir galiausiai vis tiek grįžta, konsultuojasi ir pagalbos sulaukia čia.

Dažnai sudėtingi sprendimai ir daug problemų po gerais ketinimais slypi, jei žmogus turi kokią nors priklausomybę. Pavyzdžiui, pacientai, sergantys priklausomybėmis, kurių dažnai kritika savo būsenai būna menka arba jos visai nėra.  Kartais artimieji ilgai padeda dangstyti problemą, pateisina, kodėl nenuėjo į darbą, praleido susitikimą, sumoka baudas, remia pinigais, bando užglaistyti problemą kitais būdais, tuo pat metu prašydami žmogaus pasižadėti ,,daugiau taip nedaryti“, nors iš tiesų reikia suprasti, kad priklausomybė yra psichikos sutrikimas ir šis sutrikimas pažadais nėra gydomas. Net ir vieno specialisto nepakanka, reikalinga viska komanda ir algoritmai kaip padėti, tuo tarpu, kol yra glaistoma problema, kad ir turint labai gerų ketinimų, siekiant apsaugoti reputaciją ar kad neprarastų darbo, tuo problema tik gilėja.

Dažnai artimieji nori labiau pasveikti už patį pacientą ir padaro labai daug, galbūt vedini kaltės jausmo, kad šeimoje, sakykime, yra priklausomas nuo alkoholio žmogus, todėl labai svarbu būtų ir patiems artimiesiems turėti galimybę pasirūpinti savim, galbūt savo asmenine terapija ar lankyti palaikymo grupes, skirtas būtent sergančiųjų artimiesiems.

Gydytoją kalbino Respublikinės Klaipėdos ligoninės psichologė-psichoterapeutė Sandra Anuškevičienė