Kas laukia žmogaus pasibaigus gydymui, jei jis neturi kur sugrįžti arba nežino, kaip vienam tvarkytis kasdienybėje? Psichiatrijos filiale į šį klausimą kartu su pacientu atsakymų ieško socialiniai darbuotojai. Jie padeda pasirūpinti reikalingomis paslaugomis, atkurti ryšius su artimaisiais, stiprinti kasdienius įgūdžius ir pasirengti gyvenimui už ligoninės ribų.

Lietuvos socialinių darbuotojų dienos proga kalbamės apie šio darbo iššūkius, žmogaus teisę į savarankiškumą ir akimirkas, kurios suteikia profesijai prasmę. Socialinę darbuotoją Ilmarą Noreikienę kalbino psichologė-psichoterapeutė Sandra Anuškevičienė.

– Kuo socialinio darbuotojo darbas Psichiatrijos filiale skiriasi nuo darbo kitose srityse, ir kokį svarbiausią vaidmenį čia atliekate?

– Socialinis darbas psichikos sveikatos srityje išsiskiria tuo, kad vis dar susiduriame su visuomenėje gajais stereotipais ir įsitikinimu, jog psichikos sutrikimų turintys žmonės turėtų būti izoliuojami, gydomi uždarose įstaigose, nes jie nepajėgūs savarankiškai gyventi ar priimti sprendimų. Tačiau psichikos sutrikimas neatima iš žmogaus teisės į orumą, savarankiškumą ir visavertį gyvenimą visuomenėje.

Mūsų darbas neapsiriboja vien socialinių problemų sprendimu ar dokumentų tvarkymu. Dažnai tenka būti žmogaus teisių ir interesų gynėju, tarpininku tarp paciento, jo artimųjų ir įvairių institucijų. Susiduriame su žmonėmis, kurie dėl ligos ar sudėtingų gyvenimo aplinkybių yra praradę socialinius ryšius, namus, darbą ar gebėjimą savarankiškai pasirūpinti savimi. Todėl ne tik organizuojame reikalingas socialines paslaugas, ieškome apgyvendinimo galimybių, padedame atkurti ryšius su artimaisiais, bet ir individualių konsultacijų bei grupinių užsiėmimų metu stipriname pacientų socialinius ir kasdienio gyvenimo įgūdžius.

Svarbiausias mūsų vaidmuo – būti jungtimi tarp ligoninės ir gyvenimo už jos ribų. Siekiame, kad žmogus po gydymo neliktų vienas su savo problemomis, turėtų saugią gyvenamąją aplinką, reikalingą pagalbą ir galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime. Mūsų tikslas – ne viską padaryti už žmogų, o padėti jam išsaugoti ar susigrąžinti savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir galimybę pačiam priimti sprendimus. Juk savarankiškumas nereiškia gyvenimo be pagalbos – svarbiausia, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę gyventi kuo savarankiškiau, pagal savo gebėjimus ir poreikius.

– Su kokiais didžiausiais žmonių sunkumais susiduriate savo darbe ir kaip padedate žmogui grįžti į kuo savarankiškesnį gyvenimą už ligoninės ribų?

– Vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susiduriame, yra socialinė atskirtis. Dalis pacientų yra praradę ryšius su šeima, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, pajamų ar socialinio palaikymo. Kitiems dėl ligos tampa sunku tvarkyti kasdienius reikalus, priimti sprendimus ar savarankiškai pasirūpinti savo poreikiais. Kartais žmogus neturi kur sugrįžti po gydymo.

Kiekvieno žmogaus situacija skirtinga, todėl pirmiausia stengiamės jį išgirsti, suprasti jo poreikius ir kartu ieškoti galimų sprendimų. Vieniems padedame susitvarkyti dokumentus, gauti socialines išmokas, atkurti ryšius su artimaisiais, kitiems organizuojame pagalbą namuose, apgyvendinimą ar ilgalaikės globos paslaugas.

Labai svarbi mūsų darbo dalis – kasdienių ir socialinių įgūdžių atkūrimas bei stiprinimas. Grupinių ir individualių užsiėmimų metu padedame pacientams atkurti prarastus ar ugdyti naujus įgūdžius: planuoti dienotvarkę, tvarkyti finansus, bendrauti, atpažinti ir valdyti emocijas, spręsti kasdienes problemas bei savarankiškai priimti sprendimus. Taip siekiame stiprinti pacientų savarankiškumą ir pasirengimą gyvenimui už ligoninės ribų.

Mūsų tikslas – ne viską padaryti už žmogų, o padėti jam susigrąžinti gebėjimą kiek įmanoma daugiau padaryti pačiam. O tais atvejais, kai savarankiškas gyvenimas nebeįmanomas, pasirūpinti, kad žmogus gautų jo poreikius atitinkančią pagalbą ir neprarastų orumo.

– Ką šiame darbe išmokote apie žmogų, jo stiprybę ir atsparumą – ir kas jums pačiai yra sunkiausia bei prasmingiausia šiame darbe?

– Šis darbas mane išmokė, kad žmogus yra kur kas stipresnis, nei kartais pats apie save galvoja. Net ir labai sudėtingose gyvenimo situacijose žmonės atranda jėgų atsitiesti, keistis ir pradėti iš naujo. Išmokau neskubėti vertinti, nes kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo istoriją, patirtis ir išgyvenimus. Kartais užtenka nuoširdaus pokalbio, išklausymo ar parodyto pasitikėjimo, kad žmogus patikėtų savimi ir išdrįstų žengti pirmą žingsnį.

Sunkiausia šiame darbe – susidurti su situacijomis, kai labai nori padėti žmogui, tačiau ne viskas priklauso nuo tavęs. Dažnai iššūkių kelia sudėtingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, užsitęsę sprendimų priėmimo procesai ir tam tikrų darbo įrankių, pavyzdžiui, prieigos prie reikalingų informacinių sistemų, trūkumas. Visa tai apsunkina ir sulėtina pagalbos organizavimą. Ypač sunku, kai žinai, kokios pagalbos žmogui reikia, tačiau dėl sisteminių kliūčių negali jos suteikti taip greitai, kaip norėtum. Vis dėlto būtent tokios situacijos skatina ieškoti alternatyvių sprendimų, būti kūrybiškai, atkakliai ir nenuleisti rankų, nes už kiekvieno sprendimo laukia žmogus, kuriam mūsų pagalba yra svarbi.

Tačiau šis darbas man suteikia nepaprastai daug prasmės ir galimybių realizuoti save. Drįsčiau teigti, kad socialinis darbas man yra ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Aš labai myliu savo darbą. Man svarbus pats bendravimas su žmogumi, galimybė jį išgirsti, suprasti, kartu ieškoti sprendimų ir matyti, kaip net maži pokyčiai gali pakeisti jo gyvenimą. Kiekviena išspręsta sudėtinga situacija, atkurtas ryšys su artimaisiais ar žmogaus sugrąžintas pasitikėjimas savimi suteikia didžiulį pasitenkinimą.

Man didžiausia šio darbo prasmė – žinojimas, kad galiu prisidėti prie teigiamų pokyčių kito žmogaus gyvenime. O kartu šis darbas augina ir mane pačią – moko kantrybės, empatijos, kūrybiškumo ir gebėjimo atrasti sprendimus net tada, kai iš pirmo žvilgsnio jų nėra.