Respublikinės Klaipėdos ligoninės Dienos chirurgijos centro oftalmologė Gailė Gudauskienė papildė įstaigos mokslinių darbuotojų gretas – gydytojai suteiktas medicinos mokslų daktaro laipsnis.
G. Gudauskienė sėkmingai baigė doktorantūros studijas ir apgynė disertaciją tema: „Amžinė geltonosios dėmės degeneracija: akių morfologinių ir hemodinaminių rodiklių pokyčių po kataraktos chirurginio gydymo bei imunogenetinių veiksnių tyrimas“.
Šis tyrimas, įvertines tam tikrus imunogenetinius veiksnius, Baltijos šalyse atliktas pirmą kartą.
Per septynerius metus trukusį tyrimą gydytoja siekė išsiaiškinti akių morfologinių ir hemodinaminių rodiklių pokyčius po kataraktos chirurginio gydymo bei imunogenetinių veiksnių įtaką pacientams, sergantiems pradine AGDD.
Amžinė geltonosios dėmės degeneracija (AGDD), pasak gydytojos G.Gudauskienės, yra centrinės tinklainės dalies patologija, sukelianti progresuojantį ir negrįžtamą regos funkcijų sutrikimą, dažniausiai nustatomą vyresniems nei 60 m. asmenims, bei lemia 8,7 proc. pasaulio aklumo priežasčių.
„Katarakta, dar viena su amžiumi susijusi patologija, yra pagrindinė išvengiamo aklumo priežastis pasaulyje. Ligos dažnumas lemia, kad išsivysčiusiose šalyse drumsto lęšiuko fakoemulsifikacija ir intraokulinio lęšio (IOL) implantacija yra dažniausiai atliekama oftalmologijos procedūra”, – aiškina dr. oftalmologė G.Gudauskienė.
Gydytojos atlikti tyrimai rodo, kad operacijos metu išsiskyrę uždegimo veiksniai gali sukelti imuninį atsaką ir pokyčius – ne tik tinklainės, bet ir gyslainės audinio.
Mokslinio darbo metu atlikti imunogenetiniai tyrimai bei detali sirgusių ir nesirgusių pradine AGDD asmenų akies morfologinių ir hemodinaminių rodiklių analizė prieš ir po kataraktos chirurginio gydymo.
Iki šiol nėra visiškai aiški AGDD etiologija ir patogenezės procesai, todėl moksliniame tyrime suformuoti fundamentiniai pagrindai, svarbūs ligos veikimo mechanizmo supratimui.
Lietuvos tyrėjai, pasak gydytojos, sparčiai vykdo mokslinius tyrimus, kuriuose vertinamos AGDD ir geno vieno nukleotido polimorfizmų (VNP) sąsajos.
Naujų reikšmingų genų variantų bei kraujo serumo žymenų nustatymas prisideda prie imunogenetinių tyrimų įdiegimo į klinikinę praktiką, leidžia detaliau suprasti ligos patogenezinį mechanizmą bei vertinti individualią riziką susirgti AGDD.
Baltijos šalyse neatlikta tyrimų, kurių metu būtų nagrinėjami CCL2, CCR2 VNP, tačiau šiame darbe ištirti keturi minėtų genų VNP. Taip pat pirmą kartą pradine AGDD sergantiems asmenims ištirta CCL2 geno rs2857656 ir CCR2 koncentracija serume.
Tyrime dalyvavo apie 700 dalyvių: visi tiriamieji įtraukti į genų polimorfizmų tyrimą, dalis jų buvo įtraukti į perspektyvų oftalmologinį stebėjimo tyrimą.
Mokslinio darbo praktinėse rekomendacijose gydytoja G. Gudauskienė nurodo, kad stebint vyresnio amžiaus pacientus, duomenys apie gyslainės storį ir kraujotaką suteikia papildomos informacijos, vertinant individualią AGDD pasireiškimo riziką, o diagnozavus pradinę AGDD, gyslainės plonėjimas galėtų būti naudojamas kaip papildomas ligos progresavimo kriterijus.
Stebint pacientus po kataraktos chirurginio gydymo, nustatomas intraokulinio spaudimo sumažėjimas, galima tikėtis gyslainės storio padidėjimo bei gyslainės kraujotakos pagerėjimo.
Padidėjusi CCL2 koncentracija kraujo serume bei du rizikingi aleliai (CCL2 rs1024611 G ir CCL2 rs2857656 C) gali būti naudojami kaip prognoziniai pradinės AGDD pasireiškimo rodikliai. Šių imunogenetinių veiksnių nustatymas jauniems žmonėms leistų prognozuoti tikimybę susirgti pradine AGDD ir taikyti atitinkamas profilaktikos priemones.