„Mes (me­di­kai – red.past.) esa­me pa­vir­tę pa­slau­gų tei­kė­jais, kaip ser­vi­so dar­buo­to­jai“, – tie­siai švie­siai apie vy­rau­jan­tį val­džios ir da­lies žmo­nių po­žiū­rį me­di­kų at­žvil­giu tei­gia Res­pub­li­ki­nės Klai­pė­dos li­go­ni­nės gy­dy­to­jas or­to­pe­das trau­ma­to­lo­gas Ig­nas Riau­ba. Jis pir­ma­sis ėmė at­lik­ti rie­šo ir rie­ši­nio – nyk­čio są­na­rio en­dop­ro­te­za­vi­mo ope­ra­ci­jas Lie­tu­vo­je. I.Riau­ba džiau­gia­si, kad per pas­ta­ruo­sius de­šimt me­tų šios ope­ra­ci­jos įga­vo pa­grei­tį.

– Esa­te rie­šo ir rie­ši­nio – nykš­čio są­na­rio en­dop­ro­te­za­vi­mo ope­ra­ci­jų pra­di­nin­kas Lie­tu­vo­je. Pa­pa­sa­ko­ki­te, pra­šau, kaip ir ka­da pra­dė­jo­te šias ope­ra­ci­jas? Ko­kia šių svar­ba?

– Vie­na­me už­sie­nio ren­gi­ny­je (apie 2013 m. – red. past) pa­ma­čiau to­kį en­dop­ro­te­zą ir pro­ble­mos spren­di­mo ga­li­my­bę. Pa­vy­ko su­si­de­rin­ti su Lie­tu­vos kom­pa­ni­jo­mis, pre­kiau­jan­čio­mis tam tik­rais im­plan­tais. Pra­džia bu­vo (kaip vi­sa­da) sun­ki, nes im­plan­to tuo me­tu Vals­ty­bi­nė li­go­nių ka­sa ne­kom­pen­sa­vo. Bet pas­kui su ki­tais trau­ma­to­lo­gais ir Lie­tu­vos or­to­pe­dų trau­ma­to­lo­gų drau­gi­jos pa­gal­ba mums pa­vy­ko įkal­bė­ti Vals­ty­bi­nę li­go­nių ka­są, kad im­plan­tą kom­pen­suo­tų. Šiuo me­tu šios ope­ra­ci­jos at­lie­ka­mos ir Vil­niu­je, Aly­tu­je, Jo­niš­ky­je bei Pa­ne­vė­žy­je. Anks­čiau dau­gu­ma spe­cia­lis­tų sa­ky­da­vo: „Na, yra kaip yra, gy­venk.“ Ži­no­ma, da­ry­da­vo­me ir ki­tas ope­ra­ci­jas, ta­čiau pa­kei­tus są­na­rį žmo­gaus nykš­čio jė­ga prak­tiš­kai at­ku­ria­ma. Anks­čiau tik pa­nai­kin­da­vo­me skaus­mą, bet ne­at­kur­da­vo­me ran­kos funk­ci­jos. Tai yra svar­bu, nes nykš­tys yra pa­grin­di­nis žmo­gaus pirš­tas. Vi­sų ki­tų pirš­tų ga­li­me (po vie­ną) ne­tu­rė­ti, bet, jei­gu ne­tu­ri­me nykš­čio, mums sun­ku su­im­ti daik­tus ir daug ką at­lik­ti bui­ty­je. Daž­nai to­kių ope­ra­ci­jų dėl są­na­rių su­di­li­mo rei­kia tam tik­rų pro­fe­si­jų (daž­niau mo­no­to­ni­nį dar­bą su ran­ko­mis dir­ban­čių, pa­vyz­džiui, kir­pė­jų – red. past.) at­sto­vams. Taip pat dėl ki­tų li­gų, to­kių kaip reu­ma­toi­di­nis ar­tri­tas, tie­siog su­dy­la są­na­rio krem­zlė ir žmo­gus kas­dien pa­ti­ria skaus­mą. Net pa­im­da­mas puo­du­ką ar tu­ši­nu­ką są­na­ry­je jau­čia skaus­mą.

– Matyt tu­rė­jo­te ir pro­fe­si­nių am­bi­ci­jų plė­to­ti rie­ši­nio – nykš­čio są­na­rio en­dop­ro­te­za­vi­mo sri­tį, ma­ty­da­mas, kad Lie­tu­vo­je ji yra ap­leis­ta…

– Gal­būt esu smal­sus žmo­gus. Man nau­ji da­ly­kai vi­sa­da yra įdo­mūs. Gy­dy­to­jas tu­ri mo­ky­tis vi­są gy­ve­ni­mą. Tech­ni­kos am­žiu­je spar­čiai kei­čia­si ir me­di­ci­nos tech­no­lo­gi­jos, tam tik­rų im­plan­tų pa­ga­mi­ni­mo ga­li­my­bės – tai­gi, tu­ri­me di­des­nes ga­li­my­bes pa­dė­ti žmo­gui.

– Ne pa­slap­tis, kad me­di­ko dar­bas sun­kus. Kaip ma­ty­ti vie­šo­jo­je erd­vė­je, da­lis me­di­kų net ir iš­ei­na iš dar­bo (ži­no­ma, dėl įvai­rių prie­žas­čių). Kaip ver­ti­na­te me­di­ci­nos sek­to­riaus si­tu­a­ci­ją Lie­tu­vo­je? 

– Pa­grin­di­nis da­ly­kas – tu­rė­tų keis­tis val­džios ir pa­čių žmo­nių po­žiū­ris. Mes (me­di­kai – red. past.) esa­me pa­vir­tę pa­slau­gų tei­kė­jais. Ne spe­cia­lis­tai, o pa­slau­gų tei­kė­jai kaip ser­vi­so dar­buo­to­jai. Ži­niask­lai­do­je, vie­šo­jo­je erd­vė­je for­muo­ja­ma nuo­mo­nė, esą gy­dy­to­jas yra žu­di­kas, o ne ką jis ge­ro pa­da­rė, kad šim­tus gy­vy­bių iš­gel­bė­jo. Pa­brė­žia­mos klai­dos, ne­kom­pe­ten­ci­ja.

 Ma­no dar­be ne­rei­kia sė­dė­ti tik prie po­pie­rių ir ra­šy­ti re­cep­tų. Kiek­vie­ną die­ną skir­tin­gą at­ve­jį tu­ri iš­spręs­ti iš da­lies me­cha­niš­kai, iš da­lies tu­ri­mų ži­nių pa­gal­ba – tar­si tam tik­rą kon­struk­to­rių su­rink­ti iš da­lių.

Ap­skri­tai di­džio­ji da­lis vi­suo­me­nės ne­si­rū­pi­na sa­vo svei­ka­ta, o rei­ka­lau­ja, kad gy­dy­to­jai tai už juos pa­da­ry­tų. Ži­no­ma, yra trū­ku­mų ir pa­čio­je sis­te­mo­je – gy­dy­to­jų trūks­ta. Ne pa­slap­tis, kad di­džio­ji da­lis dir­ba po pus­an­tro, du ar dau­giau eta­tų. Rei­kė­tų tvar­ky­ti sis­te­mą iš pa­grin­dų. Nes ką šne­ka Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ir kaip jai at­ro­do – tai vi­siš­kas ati­trū­ki­mas nuo re­a­ly­bės ir nuo si­tu­a­ci­jos, ko­kia yra iš tik­rų­jų.
   
– Ne­si­gai­li­te pa­su­kęs į me­di­ci­ną ir pa­si­rin­kęs gy­dy­to­jo or­to­pe­do trau­ma­to­lo­go ke­lią?

– Ne­si­gai­liu. Tai yra di­na­miš­ka spe­cia­ly­bė. Ma­no dar­be ne­rei­kia sė­dė­ti tik prie po­pie­rių ir ra­šy­ti re­cep­tų. Kiek­vie­ną die­ną skir­tin­gą at­ve­jį tu­ri iš­spręs­ti iš da­lies me­cha­niš­kai, iš da­lies tu­ri­mų ži­nių pa­gal­ba – tar­si tam tik­rą kon­struk­to­rių su­rink­ti iš da­lių. Ma­ne or­to­pe­do trau­ma­to­lo­go spe­cia­ly­bė­je pa­trau­kė jos di­na­miš­ku­mas.

– Ko­kių sa­vy­bių, jū­sų nuo­mo­ne, rei­kia, kad gy­dy­to­jas dirb­tų il­gai ir ko­ky­biš­kai?
 
– Vi­sų pir­ma, ma­nau, bū­ti em­pa­tiš­kam, taip pat my­lė­ti sa­vo spe­cia­ly­bę. Be to, tu­ri bū­ti smal­sus, nuo­lat to­bu­lė­ti. Jei­gu gy­dy­to­jas no­ri dirb­ti tei­sin­gai ir kva­li­fi­kuo­tai, jis tu­ri sek­ti nau­jie­nas, gi­lin­tis į tai, ką da­ro. 

– Sta­ža­vo­tės Vo­kie­ti­jo­je, Olan­di­jo­je, JAV. Ko­kias pa­tir­tis ir įspū­džius at­si­ve­žė­te į Klai­pė­dą. Ko Lie­tu­vos me­di­ci­nos sek­to­rius ga­li pa­si­mo­ky­ti iš ki­tų vals­ty­bių? 

– Iš tik­rų­jų no­rė­čiau pa­si­džiaug­ti mū­sų me­di­ci­na. Kai 1995 me­tais ėmiau stu­di­juo­ti ir da­bar, me­di­ci­nos ly­gis yra mil­ži­niš­kai pa­žen­gęs. Ma­nau, kad Lie­tu­vo­je mū­sų me­di­ci­nos įstai­gų pa­slau­gos ir gy­dy­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja ati­tin­ka dau­gu­mos pa­sau­lio vals­ty­bių kva­li­fi­ka­ci­ją. Mes, kaip spe­cia­lis­tai, vis­ko ne­ga­li­me ži­no­ti. Mes su­siau­ri­na­me sa­vo spe­cia­li­za­ci­ją (to­je pa­čio­je trau­ma­to­lo­gi­jo­je, or­to­pe­di­jo­je), kad pa­si­gi­lin­tu­me į siau­res­nę sri­tį, kad ją ge­riau ži­no­tu­me. Pa­ma­tai, kaip ko­le­gos ope­ruo­ja, at­si­žvel­gi į tam tik­rus niu­an­sus, pas­kui juos pa­kei­ti, nes at­ro­do, kad taip yra ge­riau pa­cien­tui. Da­li­ni­ma­sis pa­tir­ti­mi duo­da ge­rų re­zul­ta­tų. Par­si­ve­žiau tam tik­ras ope­ra­ci­jų me­to­di­kas, tam tik­rus niu­an­sus, kad bū­tų efek­ty­viau, leng­viau, ge­riau žmo­gui.

– Jei­gu ne pa­slap­tis, kaip at­si­ri­bo­ja­te ir pail­si­te nuo dar­bo? Juk, kaip mi­nė­jo­te, me­di­kų dar­bo krū­vis yra di­de­lis. 

– Mėgs­tu ak­ty­vų po­il­sį. La­biau­siai man pa­tin­ka lai­ką leis­ti gam­to­je – dvi­ra­tis, kal­nai, kal­nų sli­di­nė­ji­mas. Ele­men­ta­rūs da­ly­kai, ku­rie tie­siog pra­blaš­ko ir iš­vė­di­na gal­vą. Taip pat žve­jy­ba…

– Gal­būt ir kiek kvai­las klau­si­mas, bet ar ma­to­te pa­na­šu­mų tarp žve­jy­bos ir trau­ma­to­lo­gi­jos? Žve­jy­ba juk ir­gi gan tech­niš­ka sri­tis. 

– Na, ži­no­te kai ku­riuos da­ly­kus ga­li­ma pri­tai­ky­ti ir ten, ir ten. Siū­lų ri­ši­mas, maz­gai, kab­liu­ko ri­ši­mas .

Dosjė:

• 2001 m. bai­gė Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­tą.
• 2002-2007 Stu­di­ja­vo Or­to­pe­di­jos ir trau­ma­to­lo­gi­jos re­zi­den­tū­ro­je Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­te.
• Nuo 2007 m. dir­ba Res­pub­li­ki­nė­je Klai­pė­dos li­go­ni­nė­je.
• Eu­ro­pos pė­dos – čiur­nos drau­gi­jos, Eu­ro­pos rie­šo at­ros­ko­pi­nės chi­rur­gi­jos drau­gi­jos, Klai­pė­dos kraš­to or­to­pe­dų trau­ma­to­lo­gų drau­gi­jos, Lie­tu­vos Or­to­pe­dų trau­ma­to­lo­gų drau­gi­jos ir Lie­tu­vos ar­tros­ko­puo­to­jų drau­gi­jos na­rys.
• Sta­ža­vo­si įvai­rio­se už­sie­nio me­di­ci­nos ins­ti­tu­ci­jo­se JAV, Vo­kie­ti­jo­je, Olan­di­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ir kt.  

Straipsnio šaltinis : lsveikata.lt   2023 08 11