Nors atrodo, kad koronaviruso pandemija slūgsta, medikai sako, jog kol kas nieko negali žinoti. Tačiau patikina, kad yra pasiruošę pacientams užtikrinti saugias ir savalaikes paslaugas, nesvarbu, kokia ekstremali situacija kils. Kas tie medikai, stojantys į pirmas kovos su virusu gretas? Siūlome susipažinti su Respublikinės Klaipėdos ligoninės (RKL) komanda, kuri ekstremalioje situacijoje sako atskleidę stipriausias savo puses.

Apie pasitikėjimą

„Ateikit, padirbkit, po to tikrai nenorėsit išeiti“, – taip apie darbą kalba RKL Priėmimo – skubios pagalbos skyriaus vadovė Jurgita Syminienė. Tačiau tai, kas susiję su skubia pagalba ar darbu priėmime, dažniausiai asocijuojasi su chaosu, nuolatine įtampa. „Dievinu savo darbą kolektyvo dėka. Mano komanda pati geriausia – darbšti, lanksti ir dinamiška. Jie man suteikia laisvės, o aš galiu imtis veiklos, kuri teikia malonumą“, – sako J. Syminienė.
 
Priėmimo skyriaus vadovė prieš porą savaičių buvo apdovanota medaliu už darbą pandemijos metu. Tiesa, gydytoja sako, jog, jei būtų jos valia, medalį padalintų į daug mažų dalelių. Bet ne dėl to, kad jis jai neįtiko. „Medalį gavau aš, bet už manęs stovi didžiulė komanda, kurios dėka buvau įvertinta. Kolegos man suteikė pasitikėjimo kreditą, pandemijos metu kasdien dirbo susitelkę, sunkiai, gal net su baimės gaidele širdyje ir nežinomybe. Bet pasitikėjo sprendimais, kurie buvo priimti ir kurie atsižvelgiant į situaciją labai dažnai keitėsi. Būtent jų susitelkimo dėka atsilaikėme. Kai eidavau namo, kolegos vis dar būdavo darbe. Ateidavau ryte, o jie – jau darbe. Kartais net klausdavau, ar buvo išėję iš ligoninės?“ – pasakoja gydytoja. Pasmalsavus, kur šiuo metu medalis, gydytoja sako, jog skyriuje, tik dar savo nuolatinės vietos nerado.
 
„Apima virpulys, – sako RKL Ginekologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Kristina Čeblauskė, kuriai taip pat buvo įteiktas medalis. – Net nemaniau, kad mane apims tokios emocijos. Ir dabar kalbėdama graudinuosi. Smagu jaustis reikalingam. Mes, medikai, šiandien dirbame priešakinėse linijose. Pacientams paslaugas turime suteiki laiku ir saugiai. Kad tai galėtume padaryti, reikėjo išties rimtai pasiruošti“, – atvirauja K. Čeblauskė.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Jurgita Syminienė

Gydytoja svajojo būti nuo septintos klasės. Dvyliktoje klasėje buvo suabejojusi pasirinkimu, mat išgirdo vienos docentės žodžius, jog medicinoje baltas chalatas – tik fasadas. Realybėje tai – juodas darbas. Dabar pripažįsta, jog žodžiai tikslūs, bet pasitenkinimą darbu dovanoja komanda, taip pat tikėjimas, kad gali ką nors pakeisti. Tai, pasak gydytojos, veda ją į priekį. Nors pati sako mėgstanti planuoti darbus, tačiau Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje planus dažnai aukštyn kojomis apverčia netikėtos situacijos.

Savo ruožtu RKL direktoriaus pavaduotojas Zigmas Juzumas sako, kad šios pandemijos pirmąją bangą gana sėkmingai suvaldyti pavyko ir dėl didelio visuomenės susitelkimo. „Visuomenė, klausydama patarimų ir nuoširdžiai jų laikydamasi, padarė didelę dalį darbo, idant būtų užkirstas kelias virusui plisti. Taigi bendromis pastangomis laimėjo visuomenės interesas“, – sako Z.Juzumas.
Medikai tikina dirbę savo darbą, bet neslepia, kad išbandymai nebuvo lengvi. Tačiau sako išmokę be galo vertingų pamokų ir siunčia žinutę pacientams: „Būkite ramūs, mes pasirūpinsime jumis net pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.“

Apie geras pamokas

„Manau, dabar yra trumpa pertrauka, kai viruso situacija suvaldyta, todėl turime stabtelėti ir pasidžiaugti tuo, ką padarėme. Nes tai yra svarbu“, – sako RKL ligoninės infekcijų kontrolės gydytoja Daiva Sriebalienė.
Respublikinė Klaipėdos ligoninė pandemijos metu buvo likusi vienintele miesto ligonine, kur virusas neišplito nei tarp gydymo įstaigos administracijos, nei tarp medikų. Tiesa, D.Sriebalienė sako, jog tai tikrai ne jos vienos nuopelnas. „Mūsų visų susiklausymo ir susikalbėjimo rezultatas. Kita vertus, turbūt šis virusas tiek visuomenei, tiek medikų bendruomenei padėjo geriau suprasti, kodėl tokia svarbi yra infekcinių ligų kontrolė. Bus ar nebus antra banga? Kokia ji bus? Kol kas to turbūt niekas negali atsakyti. Tačiau išmoktos pamokos pravers ateityje. Jei kiltų antra banga pasiruošimas būtų paprastesnis: žinotume, ką daryti ir gana greitai pasiruoštume“, – sako D.Sriebalienė.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Andželika Zavackienė.

Kalbai pasisukus apie slaugą medikė sako, jog tai – labai įdomus mokslas, nes niekad nežinai, kas tavęs laukia. Kasdien gali susidurti su pačiais įvairiausiais pacientais, ir jei tikrai nori nuveikti ką nors gero, čia tą gali daryti kasdien. Medikei džiugu, kad sukauptas žinias gali perduoti studentams, su kuriasi palaiko ryšį net ir po studijų, kurie kreipiasi iškilus įvairiausiems klausimams. „Besirenkantiems slaugo specialybę visuomet pabrėžiu, kad pagrindinė savybė – nebijoti prisiimti atsakomybę, tačiau svarbiausia – meilė žmogų“, – įsitikinusi A.Zavackienė.

Tačiau, kaip pastebi medikai, kartu su išmoktomis pamokomis išauga ir atsakomybės jausmas. „Atsakomybės niekada nebijojau ir nebijau. Kitaip ir būti negali, jei už tavo nugaros stovi žmonės. Neįsivaizduoju, kaip galima kitaip dirbti? Tu turi žinoti kolegų, pacientų problemas ir tau turi tai rūpėti. Ar tai – našta? Galbūt, bet maloni. Eini miegoti, apmąstai, kokia buvo diena, ryte galvoji, ką nuveikti, kad būtų geriau“, – sako RKL direktoriaus pavaduotoja slaugai Andželika Zavackienė.
Slaugytojai Kristinai pandemijos metu teko nelengva užduotis – sutelkti ir rotuoti slaugytojų komandas. Galvojančius, kad čia nieko sudėtingo, Kristina patikina, kad taip tik atrodo iš šono. „Esame didelė įstaiga. Beveik šimtą slaugytojų ir jų padėjėjų teko išvesti iš komforto zonos, priskirti naujas darbo vietas. Natūralu, visiems buvo neramu, ypač žinant, kad darbas kiekviename skyriuje turi savo specifiką. Todėl kasdien, kaip dabar juokauju, kaip kokia uodegytė ėjau iš paskos tiems, kurių darbo sąlygos pasikeitė kardinaliai. Kodėl? Man buvo svarbu, kaip jos jaučiasi, kaip joms sekasi, suprasti, ko bijo ar ko trūksta“, – sako K.Čeblauskė.
 
Kolegei pritaria ir A.Zavackienė, taip pat pripažįstanti, jog bene didžiausias iššūkis, kilus pandemijai, buvo darbas su kolektyvu. „Atsidūrėme ekstremalioje situacijoje. Dalies slaugytojų netekome, nes jos pasitraukė dėl amžiaus, dalis – mamos, kurios liko namuose su mažamečiais vaikais. Per labai trumpą laiką turėjome suformuoti papildomas atskiras komandas. Kiekvienos rytinės penkiaminutės metu mačiau, kaip skyrių vyresniosioms slaugytojoms buvo sunku. Leisdavau joms išsikalbėti, išsakyti problemas, baimes. Žodžiu, buvau tarsi sugertukas, bet kartu aiškiai suvokiau, kad tik išklausyti nepakaks – reikia ir labai greitų sprendimų“, – pasakoja A.Zavackienė.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotojas Zigmas Juzumas.

Optimizmas, anot gydytojo, turbūt vienas svarbiausių elementų medicinoje. Jei šiandien iškilo koks nors sunkumas, rytoj bus jau lengviau. „Labai tikiuosi, kad sveikatos apsauga stos į normalias vėžias. Vertindamas trisdešimt metų atgal ir ką mes turime dabar, galiu pasakyti, jog esame itin daug pasiekę. Kardinaliai pasikeitė viskas: tiek aplinka, tiek technologijos. Ir tam reikia daug finansinių resursų, kurių, žvelgdami iš šono, kartais neįvertiname. Viskas eina labai po truputį. Kaip ir tapęs gydytoju nepuoli iš karto operuoti sudėtingiausių pacientų, mokaisi ir po truputį atsiranda ambicija padaryti daugiau. Tas pats ir su ligoninės darbu“, – sako Z.Juzumas.

Apie baimes

„Gydytojai yra visuomenės dalis. Kokie esate jūs, tokie ir gydytojai. Jie juk nenukritę iš Marso. Ne antžmogiai, o lygiai tokie pat kaip ir visi žmonės. Kaip elgiasi pacientai, taip elgiasi ir gydytojai. Na, arba atvirkščiai“, – filosofuoja RKL Pulmonologijos alergologijos skyriaus vedėjas gydytojas med. dr. Marius Zolubas, kalbai pasisukus apie gydytojų bei pacientų santykius ir kartais kylantį pasipiktinimą. Gydytojas sako, kad jų kasdieniame darbe yra vertinami faktai, todėl, kad ir kaip nepatiktų pacientams, medikai negali visuomet būti tik švelnūs ir nedrįstantys pasakyti, kad kažkas negerai.

Paklaustas, ar išgyveno susidūrimo su virusu baimę, gydytojas sako: „Aš vėlyvo priešpensinio amžiaus. Esu matęs tų epidemijų: tiek kiaulių gripo, tiek visokių kitokių. Žinoma, ne tokio masto kaip dabar, bet principas panašus. Tai dar vienas virusas, kuris kažkada vis tiek baigsis. Vadinasi, turime jį pragyventi. Suprantu dabartinės Z kartos, kurie dar nėra susidūrę su jokia epidemija, baimes. Matai, kas vyksta pasaulyje, ir natūralu, kad baisu. Bet čia tik virusas, o ne nauja gyvybės forma“, – sako M. Zolubas.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Pulmonologijos alergologijos skyriaus vedėjas Marius Zolubas

„Neatsimenu, kodėl pasirinkau mediciną“, – sako gydytojas. Šeimoje medikų nebuvo, ir vaikai pasirinko madingesnes specialybes, nors jis kartu su žmona – medikai. M.Zolubas sako, jog sunku įvertinti, kokių savybių reikia gydytojui. Mat viskas priklauso nuo pasirinktos specialybės. Chirurgui prireiks vienų, terapeutui – kitų. Aišku tik viena – pirmiausia reikia mylėti žmogų, antraip bus labai sunku. Dar jaunimui duoda patarimą į negaluojančio žmogaus problemas žvelgti plačiau, mat vyresnis nei keturiasdešimties metų žmogus vidutiniškai serga dviem su puse ligos. Vadinasi, renkantis gydymo taktiką vieno algoritmo nepakaks.

K.Čeblauskė pripažįsta: tik prasidėjus karantinui ir stebint naujienas iš užsienio baimės būta daug. Ir ne dėl to, kad pats susirgsi, o kad medikams neužteks rankų visiems negaluojantiems suteikti reikiamą pagalbą. „Tai, ką matydavome iš Italijos ar Ispanijos priėmimo skyrių, kėlė baimę. Tikrai galvojome, kad netrukus ir pas mus ims taip plūsti sergantieji. Tiesa, norėdamas įkvėpti kitus, pirmiausia pats turi tvirtai laikytis ant kojų. Taigi turėjau save įtikinti, kad esame apsaugoti, turime visas reikiamas priemones, administracija vedė daug mokymų. Tuomet tuo teko įtikinti slaugytojų kolektyvą. Vis sakiau: na, kas kitas, jei ne mes? Su laiku pradėjau matyti, kad baimės akys mąžta, pradėjome dirbti ir viskas tuomet nebeatrodė taip baisu. Dirbome kaip komanda ir likome saugūs“, – prisimena K.Čeblauskė ir priduria, jog per tuos porą mėnesių kolektyvą pažino dar geriau, o krizinė situacija atskleidė labai netikėtas kai kurių kolegų savybes.
 
Komandos svarbą akcentuoja ir Z.Juzumas. „Mes visada dirbome kartu komandoje. Aplinkybės susiklostė taip, kad kilo ekstremali situacija, kurios metu buvo ir daug streso, ir daug iššūkių. Reikėjo permąstyti darbo organizavimą, priimta nemažai nestandartinių sprendimų. Mūsų ligoninė nepritaikyta infekcinėms ligoms, neturime atskiro korpuso. Tačiau mums pavyko, o jei kils antra banga, manau, jausimės kur kas stipresni“, – sako jis.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės infekcijų kontrolės gydytoja Daiva Sriebalienė

Ką epi­de­mio­lo­gas vei­kia li­go­ni­nė­je? Da­ro vis­ką, kad įvai­rios in­fek­ci­jos ar su­kė­lė­jai, ypač pa­si­žy­min­tys at­spa­ru­mu an­ti­bak­te­ri­niams vais­tams, ne­iš­plis­tų gy­dy­mo įstai­go­je. Tiks­las – ap­sau­go­ti tiek per­so­na­lą, tiek pa­cien­tus. Stu­di­ja­vo hi­gie­nos spe­cia­ly­bę, epi­de­mio­lo­gi­jos dės­ty­to­jas Dai­vą su­do­mi­no šia sri­ti­mi, to­dėl pa­si­rin­ko epi­de­mio­lo­gi­jos re­zi­den­tū­rą. Kaip sa­ko me­di­kė, jai bu­vo be ga­lo įdo­mu su­pra­ti ry­šius tarp li­gos ir jos pli­ti­mo. Ži­no­ji­mas, kaip ga­li­ma už­kirs­ti ke­lią in­fek­ci­jos pli­ti­mui, su­pra­ti­mas, kiek žmo­nių ga­li ap­sau­go­ti, ir jei pa­vyks­ta tai pa­da­ry­ti, tei­kia di­džiau­sią ma­lo­nu­mą.

Apie pasirinkimus

Paklausta, kas paskatino vidaus ligų gydytoją imtis darbo Priėmimo – skubios pagalbos skyriuje, J.Syminienė sako, jog, matyt, charakteris toks – visada reikia ką nors veikti. „Gyvenime, manau, visada atsiduriame ten, kur turime būti. Prieš beveik trejus metus, po rezidentūros pradėjau dirbti ligoninėje priėmimo gydytoja, bet nepraėjus nė dviems mėnesiams likimas nubloškė į skyriaus vadoves. Tiesą sakant, iki to nuo trijų panašių pasiūlymų bėgau. Tikėjausi po rezidentūros ramiai padirbėti priėmime, bet, kaip matot, vadovaujamų pareigų neišvengiau“, – šypsosi gydytoja.
 
D.Sriebalienė ligoninėje pradėjo dirbti prieš dešimtmetį. Darbas čia, anot jos, visai kitoks nei visuomenės sveikatos institucijose. „Pirmi žingsniai nelengvi, reikėjo sukaupti nemažai patirties. Mat studijuoji klasikines infekcijas, o ligoninėje susiduri su kur kas platesniu jų spektru“, – sako D.Sriebalienė.
K.Čeblauskė sako, jog slaugytoja – žmogus, kuris nuo paciento neatsitraukia dvidešimt keturias valandas. Ji yra pirmas žmogus, kuris prieina prie paciento. „Mes turime pakankamai žinių, kad įvertintume paciento būklę, nusiųsti jį į atitinkamą skyrių, kur šis apžiūrimas gydytojo ir po to vėl perduodamas į slaugytojos rankas. Mūsų darbas kur kas sudėtingesnis, nei vandens stiklinės padavimas, nors už pastarąjį pacientai būna dėkingiausi“, – sako Kristina.
 
Anot Z.Juzumo, būti mediku svajojo nuo vaikystės. Kodėl, jau dabar ir pats nebepamena, tačiau mano, kad tai – mamos įtaka. Tiesa, ji mokytoja, bet karo metu dirbo ligoninėje. „Prisimenu, kai tik įstojau į tuometinį Medicinos institutą, vienas profesorius mus sveikindamas juokavo: žmonės, kurie gabūs matematikai, stoja į tiksliuosius mokslus, menams – į menus, o kurie niekam negabūs, stoja į mediciną. Bet iš tikrųjų į ją sustoja visi moksliukai. Pasirinkęs šią specialybę mokaisi nuolat. O visi sunkumai, turbūt kaip sportininkams, kartais moko net labiau nei laimėjimai“, – sako Z. Juzumas.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Ginekologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Kristina Čeblauskė

Ligoninėje dirba jau daugiau nei dvidešimt metų. Paklausta, kas paskatino pasirinkti slaugytojos profesiją, moteris šypsosi: tuomet buvusi vos penkiolikos ir nelabai įsivaizdavusi, ką ja reiškia būti. Tačiau šiandien esanti tikra jog yra „savo rogėse“. Maža to priduria, jog kasdienis jos darbas įdomus, nemonotoniškas. „Kiekvienas pacientas yra unikalus ir tave vis moko ko nors naujo“, – sako Kristina. Renkantis šią profesiją svarbiausia suprasti, kad teks nešti labai didelę atsakomybę tiek prieš save, tiek ir pacientą. Mat pirmas žmogus, kuris prieina prie ligonio ir nepalieka jo dvidešimt keturias valandas, yra slaugytoja. Riekia būti ambicingam, bet kartu labai mylėti žmones.

Apie nerealias komandas

Priėmimo – skubios pagalbos skyriaus darbuotojų amžiaus vidurkis – maždaug apie keturiasdešimt metų. Paklausta, kuo gi nereali jos komanda, skyriaus vadovė nė nemirktelėjusi vardina privalumus: „Žmonės žino, ko atėjo į darbą, lygioje vietoje nedaro problemų, o jei kokios ir kyla, greitai išsprendžiame. Džiugu, jog kiekvienoje situacijoje mokosi ir nori tobulėti, o naujovių pas mus tikrai netrūksta. Man lengva su jais dirbti, o svarbiausia, kad visų akys dega. Tas itin matyti dabar, kai visi turime būti su kaukėmis“, – teigia J. Syminienė.
 
A.Zavackienė pasakoja, kad slaugytojos, kurioms teko imtis darbo naujose komandose ir naujuose skyriuose, į savo įprastas darbo vietas grįžo su didžiuliu džiaugsmu ir įgijusios daug naujų kompetencijų. „Buvo laikotarpis, kai ligoninei teko trigubas pacientų srautas. Žmonės – sunkiai sergantys, kaip kartais sakydavome nebematome vaikštančių pacientų, visi gulintys, turintys daug sveikatos problemų. Slaugytojoms teko dirbti visiškai skirtinguose profiliuose, pavyzdžiui, dirbi psichiatrijoje, o dabar turi ruošti pacientą operacijai. Tai – didelė atsakomybė ir stresas. Buvo akimirkų, kai kolegių akyse mačiau daug nerimo. Buvo daug klausimų ir per mažai atsakymų. Tačiau šiandien man labai gera kalbėti apie mūsų komandą, kuri tikrai nereali“, – sako A. Zavackienė.
 
Paklaustas, kokią geriausią pamoką šios pandemijos metu gavo Z.Juzumas, gydytojas tvirtina, jog ekstremali situacija leido pamatyti kolegas visai kitomis spalvomis. „Kaip mūšio lauke, atradom kolegų, ypač slaugytojų, stipriąsias puses. Kai matai kokio gilumo ir sąmoningumo yra šalia tavęs dirbantys žmonės, ir pats įgyji daugiau pasitikėjimo. Be komandos tokioje situacijoje nieko neišeis“, – įsitikinęs Z. Juzumas.

Šaltinis: portalas lsveikata.lt
Autorius: EVELINA MACHOVA