ĮVERTINO. Gydytojas traumatologas-ortopedas Mindaugas Grikšas nominuotas „Vakarų ekspreso” Nuoširdžiausio mediko rinkimuose buvo jau ne kartą, tačiau šiemet jis pelnė nuoširdžiausio Klaipėdos gydytojo vardą. © Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje penkerius metus dirbantis gydytojas traumatologas-ortopedas Mindaugas Grikšas šiemet „Vakarų ekspreso” organizuotuose Nuoširdžiausio mediko rinkimuose buvo pripažintas nuoširdžiausiu uostamiesčio gydytoju.

„Stengiamės ir dirbame maksimaliai kiekvienu atveju,
nesvarbu, kas yra pacientas – prezidentas, karalius 
ar žmogus be nuolatinės gyvenamosios vietos“

M. Grikšo kandidatūrą siūlę bei už jį balsavę klaipėdiečiai tikino, kad šis medikas – žmoniškas, nuoširdus, empatiškas. Pokalbio su gydytoju metu įsitikinome, kad prie pacientų išvardintų savybių galima prirašyti ir kuklumą bei puikų humoro jausmą.

Iš Gargždų kilęs M. Grikšas, baigęs studijas Kaune, sugrįžo dirbti į pajūrį. Gydytojas sako, kad dabar jaučiasi savo vietoje ir vienintelis jo siekis – padėti žmonėms. Atsidavimą darbui įvertina ir M. Grikšo pacientai – Nuoširdžiausio mediko rinkimuose už jo kandidatūrą skaitytojai atidavė net 4152 balsus.

Nominuotas Nuoširdžiausio mediko rinkimuose buvote nebe pirmą kartą. Ką Jums tai reiškia? Kai kurie, sulaukę įvertinimų, kuklinasi. Ar Jūs jaučiatės esąs vertas išsakytų pagyrų?

Ko gero, prisidėčiau prie tų, kurie kuklinasi. Tiesą pasakius, labai plačiai apie tai ir nemąsčiau. Koncentruojuosi į savo darbą – gyvenimo būdą, nes medicina nėra tik darbas.Jei medicina tėra tik darbas, tuomet į nuoširdžiausiųjų rinkimus niekas neįtraukia, – juokiasi. Aišku, smagu. Turbūt tai – abipusio ryšio su pacientais įrodymas. Manau, kad yra daug nuoširdesnių, daug vertesnių įvertinimo. Man reikėtų dar kokius 25 metus padirbėti ir tada jau spręsti apie nuoširdumą.

Kaip jautėtės, kai buvo paskelbta, kad tapote nuoširdžiausiu mediku? Kaip sureagavo kolegos?

Kolegos džiaugėsi, sveikino. Nesitikėjau ir negalvojau apie tai, kad galiu būti išrinktas. Mano noruose, svajonėse ar tiksluose nebuvo tokio punkto. Dabar, kai praėjus šiek tiek laiko pagalvojau, tai atrodo smagu. Jei žmonės įvertina, turbūt ne be reikalo ariame ir kartais aukojame savo sveikatą.

Skaitytojai Jus apibūdino kaip labai bendraujantį, šiltą asmenybę. Kaip randate bendrą kalbą su žmonėmis, kurie paprastai yra labai skirtingi?

Nežinau, – juokiasi. Užtenka mylėti žmogų. Kai myli – ir paglostai, ir pabari. Elgiuosi natūraliai, taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi. Paprastas gyvenimiškas požiūris. Ligoninėje stengiamės visą medicininę kalbą „versti į žmonių kalbą”, kalbėti suprantamai, nors tai dažnai yra sunku mums, kurie esame pripratę prie medicininės kalbos, terminologijos.

Svarbus kiekvienas

Kokio amžiaus pacientų sulaukiate?

Ortopedija-traumatologija yra įdomi ir smagi profesija tuo, kad turime įvairiausio amžiaus pacientų. Anksčiau teko dirbti ir su vaikais, dabar – su pacientais nuo aštuoniolikos iki šimto metų amžiaus. Jauni daug juda, traumuojasi dėl skubėjimo, greitumo, nepakankamo pasirengimo, būna sporto traumos, ortopediniai susirgimai. Vidutinio amžiaus žmonėms būna vadinamoji amžiaus krizė, kai vyriškiai pradeda aktyviai sportuoti, bet sąnariai jiems sako „Gal užteks”, bet vyrai nenori su tuo susitaikyti ir taip tampa mūsų pacientais, – juokiasi. Vyresnio amžiaus žmonėms daug lemia nuovargis, artrozės, ankstesnės traumos.

Turbūt pirmąkart girdžiu, kad traumatologo darbą kas nors apibūdintų kaip smagų.

Smagu yra, kai matai galįs kažką padaryti. Statybininkas ima, pastato namą, gražu. Pas mus ateina žmonės su problemomis – skaudančiais, nebejudančiais sąnariais, lūžiais, mes prisidedame prie to, kad žmonės vėl galėtų judėti, sumažėtų skausmai. Tai ir yra smagu. Pačių operacijų, intervencijų į kūną smagumu nepavadinčiau, tai nėra procesas, kuris atgaivina. Visa varomoji jėga – kai žmogui gali padėti, tai yra mūsų gyvenimo variklis, mūsų darbo smagumas.

Ar yra buvę tokių pacientų, kurių istorijos Jums įstrigtų į atmintį?

Įstringa kiekvienas žmogus. Ortopedo-traumatologo darbą dauguma įsivaizduoja kaip grąžtus, skalpelius, vielas, plokšteles… Dar yra ir konsultacinis darbas, neoperaciniai gydymo būdai. Dėl to kiekvienas žmogus yra svarbus, nesvarbu, ar jį operuojame, ar jam paprasčiausiai leidžiame vaistus. Kartais aš pacientus atsimenu net dažniau nei jie mane.

Teko skaityti įvairių istorijų apie gydytojus, kurie gatvėje, sutikę pacientą, domisi, kaip sekasi gydytis, kaip jie vėliau gyvena.

Kartais būna, tačiau iniciatyvą kalbinti dažniausiai paliekame patiems pacientams. Vis dėlto jau žmona seniai priprato, kad į parduotuvę manęs negalima išleisti – užtrunku dvi tris valandas, kol išsišneku, – juokiasi. Sutinki vieną, antrą, trečią pažįstamą, dar kokį pacientą, kurį jau ne kartą yra tekę gydyti ir jis jau tapęs pažįstamu. Taip bendravimo ratas ir plečiasi. Apskritai mėgstu pašnekėti, pabendrauti.

Operacijų metu irgi daug kalbate?

Operuojant labai svarbi operacijos trukmė, pjūvio atvirumo laikas. Dėl to siekiame ir stengiamės dirbti maksimaliai susitelkę, išnaudoti laiką efektyviai. Žinoma, jei operuojamas pacientas, kuriam taikyta ne bendrinė nejautra, ir jis ko nors paklausia, visada atsakome.

Anekdotai – kasdienybė

Jūsų darbo krūvis tikrai nemažas. Ar nepavargstate?

Darbo valandos būna netrumpos, gal ir darbo inspekcija kartais norėtų mus „pakutenti”, bet kyla klausimas – į ką orientuotis – pagalbą žmonėms ar įstatymus, bandančius mus įspausti į rėmus. Neišeina, žinokite, tuose rėmuose gyventi. Būna viršvalandžių, vakarinių pasėdėjimų, konferencijų, literatūros skaitymų tuo metu, kai turėtų būti laisvas laikas. Bet mano šeima tai supranta. Turiu nemažai draugų gydytojų, kurių gyvenimo ritmas toks pat. To reikia, jei iš tikrųjų nori būti medicinoje.

Ar tai galima vadinti pašaukimu?

Nežinau, kas yra tas pašaukimas, gal į kunigus einantieji pašaukimą kokį iš dangaus ir gauna, – šypsosi. Norint dirbti medicinoje, reikia tuo gyventi. Yra daug mitų, kalbų, anekdotų apie gydytojus traumatologus, kurie nedarbo metu, matydami gatvėje raišuojantį žmogų, iškart mintyse lipdo jam kokią nors diagnozę. Taip būna, neišeina atsiriboti, tai – gyvenimo stilius.

Kaip reaguojate į tuos anekdotus apie gydytojus?

Fantastika, man labai patinka. Mūsų darbe yra daug streso, to tikro streso. Mes labai norėtume susidievinti, būti dievais, bet mes nesame dievai, kartais negalime visko sutvarkyti, visko padaryti idealiai. Teko girdėti, kaip psichologai sako, kad reikia atsiriboti nuo darbo ir jo problemų, bet man taip neišeina, daugeliui iš mūsų nepavyksta. Todėl anekdotai, kuriais pasijuokiame iš savęs ir iš kitų, padeda užsimiršti.

Ar teisybė, kad gydytojai labai mėgsta juodą humorą?

Taip. Darbas mūsų toks – pilnas kraštutinumų, gyvenimo kontrastų. Vieną akimirką gali sėdėti ir klausytis už lango čiulbančių paukštelių, o po poros minučių jau atveža žmogų, kuris dėl traumos gali nukraujuoti, skubiai tenka priimti gyvybiškai svarbius sprendimus. Tokie emociniai šuoliai mus padaro juodo humoro, sarkazmo mėgėjais.

Esate matęs lietuvišką filmą „Lošėjas” – apie greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, kurie ima lažintis, kuris pacientas kada numirs?

Ne, to filmo nemačiau. Nors ir mėgstame juodą humorą, apie tai, kas susiję su pacientų sveikata ar gyvybe, nejuokaujame. Daugelis mūsų esame labai prietaringi, tokiais dalykais nejuokaujame.

Kokių dar prietarų turite?

Kai verda įvairios diskusijos, vengiame kalbėti apie komplikacijas, stebime pacientų nusiteikimą, požiūrį į gydymąsi. Chirurgai apskritai turi nemažai dalykų, į kuriuos susikoncentravę bėgame nuo kitų minčių. Turime tokių prietarų, kurių gal ir nesinorėtų pasakoti, bus žmonėms per daug juokinga. Pavyzdžiui, prieš operaciją spaudžiant antiseptiką į ranką, turi būti nelyginis paspaudimų skaičius, nes kitaip operacija bus nesėkminga. Tiesą pasakius, ir aš taip darau, – kvatojasi. Atrodo nesąmonė, bet pasidarome prietaringi, jei, kokį kartą paspaudus lyginį skaičių, kas nors nepasiseka.

Liūdina požiūris

Kas Jums, kaip gydytojui, dar svarbu gydant pacientus?

Kartais norisi lemti daugiau nei galime. Daugiausia lemia žmogaus aplinka, jo požiūris į save, į mediciną. Man labai liūdna, kad šiuo metu Lietuvoje sveikatos sistemą karia ir žurnalistai, ir televizijos – kokia ta medicina bloga, kokie visi daktarai plėšikai, grobuonys, žmogžudžiai baltais chalatais. Komplikacijų, įvairių pasekmių būna visame pasaulyje, tačiau jos dažniausiai sudaro vieną du procentus ar vos pusę procento nuo visų atvejų. Tačiau per televiziją parodys būtent tą vieną nesėkmės atvejį iš šimto, sako, tyčia pakenkė, blogai padarė. Tai sudaro neigiamą kritišką požiūrį į mediciną – tai, ką pasako gydytojas, žmonės dar yra linkę filtruoti, davus rekomendacijas, jas aptaria su pažįstamais, kuriais labiau pasitiki nei specialistais.

Jūsų nuomone, kokios yra tokios neigiamos informacijos pasekmės?

Einama link to, kad dingsta tas nuoširdumas, apie kurį ir kalba „Vakarų ekspresas”, organizuodamas šituos rinkimus. Mano nuomone, tokia iniciatyva yra labai graži, nes aplink labai daug taškymosi purvais. Yra blogas požiūris į gydymosi procesą. Kartą yra buvę, kad po operacijos vienam vaikinui kažkas pasakė, kad dabar jam pablogės, kad nereikėjo operuotis, tai vaikinas net naktį iš to streso nemiegojo, teko raminti, kad tikrai nieko blogo nebus. Lietuvai labai būdinga, kad kokio nors giminaičio ar kaimyno pašnekėjimas yra lygu ar net svarbiau už gydytojo žodį. Būna, priėmime su lūžusia koja žmogui sakome, kad reikia daryti operaciją, o žmogus sako „Ne ne, reikia dar pasitarti” ir skambina pažįstamam ar kaimynui, kuris kažkada kažką buvo operavęsis. Čia jau toks idėjinis sarkazmas – ne gydytojo nuomonės paklauso, o visai pašalinio žmogaus.

Ar tik dėl viešos informacijos atsiranda toks požiūris?

Žinoma, žmonės pervargsta nuo eilių. Mes ir patys nuo eilių pervargstame. Be to, šviežius negalavimus išgydyti būna daug lengviau nei tuomet, kai ateina žmonės su uždelstais susirgimais. Kas dėl eilių kaltas, nežinau. Gal mes per mažai dirbame, reikia dirbti dar daugiau? Bet kai ateina žmonės, su liga pralaukę pas šeimos gydytoją savaitę dvi, vėliau pas mus keletą savaičių laukia ir pagaliau ateina su skausmais, kurie jau problema tapo prieš pusantro mėnesio, būna liūdna – norėtųsi, kad žmogus ateitų pas mus tą pačią ar kitą dieną, kai jam reikia pagalbos, norėtųsi, kad iškart galėtume jį priimti.

Dėl to atsiranda neigiamas žmogaus nusiteikimas gydymosi atžvilgiu. Moksliškai negaliu pagrįsti, bet, mano nuomone, žmogaus nusiteikimas prieš gydymą lemia 80-90 procentų gijimo sėkmės. Vis dėlto dauguma būna nenusiteikę gydytis, yra linkę pykti ant aplinkos, sakyti, kokie visi yra blogi, vaistai, kuriuos išrašė daktaras, aišku, blogi, operacija, kurią siūlo – visai negerai, po operacijos – vėl viskas negerai. Tuomet dažnai ir būna negerai. Susikoncentravimas į kažkokią neigiamą savo ar kito patirtį apsunkina gijimą.

Dar vienas visuomenėje paplitusių teiginių, kad norint geresnio gydymo, reikia gydytojui į kišenę įdėti pinigų.

Iškart galiu pasakyti – mitas. Absoliutus mitas. Gydymas tikrai nesiskiria. Galbūt žmonėms tai koks nors psichologinis įsitikinimas. Mes stengiamės ir dirbame maksimaliai kiekvienu atveju, nesvarbu, kas yra pacientas – prezidentas, karalius ar žmogus be nuolatinės gyvenamosios vietos. Kai pacientai pasveiksta, tai yra pati geriausia padėka, o ne kišami pinigai.

Savo vietoje

Kodėl pasirinkote mediko profesiją – pats sakote, kiek apie gydytojus daug neigiamos informacijos?

Anksčiau atsakyti į šį klausimą buvo lengviau… Mano mama buvo gydytoja, tai gal dėl fantazijos stokos nesugalvojau, ką noriu veikti gyvenime, – šypsosi. Traumatologiją pasirinkau pradėjęs internatūrą. Teko pereiti per visus skyrius ir kažkaip pajutau trauką sulūžusiems kaulams, traumoms ir baisioms žaizdoms, – juokiasi. Kalbu su sarkazmu, žinoma.

Ar jaučiatės savo vietoje?

Šiandien, ko gero, taip. Gal po dvidešimties metų sugalvosiu, kad noriu būti ginekologu, nežinia, – juokiasi. Apskritai medicinoje dirbti yra įdomu. Kuo daugiau gilinamės, tuo tampa įdomiau, galime specializuotis iki visiškų smulkmenų, dirbti vien tik toje siauroje srityje ir vis tiek atrasti daug naujų dalykų. Kiekviena profesija turi tuos neišsemiamus klodus. Aš laukiu, kas bus po kokių dvidešimties metų – gal išvis nebereikės medicinos? Ateis žmogus kaip prie kokio bankomato, paspaus mygtuką, gaus tabletę ir pasveiks. Tai – fantazija ir fantastika, bet tai gali tapti ir realybe. Virusologija stipriai žengia į priekį, ortopedai lūžusius kaulus šiandien sujungia į vietą, gal kada nors pakaks suleisti vaistų ir viskas bus gerai. Skamba kaip iš fantastinio filmo, tačiau pažvelkime keliolika metų atgal – kas anksčiau atrodė fantastika, šiandien daug ką turime.

Straipsnio autorė: Virginija SAMULIONYTĖ
Šaltinis: www.ve.lt