Atšaukti vizitą pas gydytoją

Išankstinė pacientų registracija galima internetu svetainėje www.sergu.lt

Naujasis vadovas: noriu būti su geriausiais

Drąsus, atviras ir nekuklus – toks įspūdis susidaro apie naują Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovą. Šilutiškis Darius Steponkus neslepia, kad dirbti į uostamiestį ateina su tam tikra misija.

Orientyras – pacientas

Nuo šiol rugpjūčio 1-oji D.Steponkaus biografijoje turi ypatingą reikšmę: Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje pradėjęs dirbti kaip internas, po 26 metų pertraukos tą pačią dieną jis sugrįžo kaip naujas vadovas.

– Pirmasis darbo mėnuo artėja į pabaigą. Kokie įspūdžiai?

– Kolektyvas priėmė gražiai, nė vienas neatsisakė su manimi dirbti. Atsiprašiau kolegų už patirtas įtampas. Sakiau jiems: jei bent 50 proc. manimi pasitikite, tai likusius 50 procentų  per keletą mėnesių užsitarnausiu.

Pasinaudojau galimybe dalyvauti ligoninės vadovo konkurse ir jį laimėjau. Ar pasielgiau teisingai, parodys laikas. Pastatų, renovacijos atžvilgiu ligoninė šiandien – geros būklės, bet nėra tobula. Yra ir taisytinų dalykų, įskaitant ir klaidžius koridorius. Nors Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje buvau ne pirmą kartą, bet man būtų pravertusi „Google Maps“ programėlė.

Lietuvoje įdomi situacija – visos ligoninės labai klaidžios. Nesuprantu, kodėl. Naujai pastatytos Vokietijos ligoninės santykinai neklaidžios. Vokiečiai tą problemą jau seniai pastebėjo, tad ten eismas vyksta ratu.

Patiko ligoninių praktika Vokietijoje, kur savanoriais dirba senjorai. Klaidžiojantį pacientą jie paima už parankės ir pasišnekučiuodami nuveda ten, kur reikia.

Daug ir parkavimo klausimų. Taip, ši ligoninė gerokai didesnė nei toji, kuriai vadovavau. Respublikinė Klaipėdos ligoninė turi daug filialų. Man, kaip vadovui, tai labai įdomu.

Pasinaudosiu suteikta galimybe, kad ši ligoninė taptų tikra šio regiono lydere. Ligoninių vadovai skirstomi į tam tikras kategorijas, pavyzdžiui, vadovai statybininkai. Aš esu vadovas gydytojas. Man labai svarbu pacientams suteikiamos paslaugos, gydytojų personalas. Pastatai, administracija – visa tai yra tam, kad toms, anksčiau paminėtoms grupėms, būtų gerai.

Ateityje respublikinio pavaldumo gydymo įstaigos dar labiau stiprės. Iš naujo kalbama apie paslaugų tinklo optimizavimą. Kaip gydytojas ir vadovas galiu pasakyti, kad šiandien sveikatos sistema nėra patenkinti nei medikai, nei pacientai, nei gydymo įstaigų vadovai.

Nesvarbu, kas bus politikoje, bet, manau, per kelerius metus padarysime daug gerų darbų, kad pacientams būtų patogu.

– Gal planuojate kokius pokyčius, permainas? Kokiais kriterijais vadovaujatės kaip vadovas?

– Gydymo įstaigos vadovui reikia vengti kardinalių permainų. Pagal profesiją esu traumatologas. Jei žmogus atvežamas iš eismo įvykio, pirmiausia įvertini paciento traumas, tada su kolegomis pasitari, kaip ką reikia gydyti. Skubūs veiksmai reikalingi tik tuomet, jei žmogus miršta. Taip elgiuosi ir vadovaudamas.

Ligoninėje turi būti tam tikras tęstinumas ir naujų idėjų. Orientyras – pacientas, kad jis neklaidžiotų, nepasimestų ir laiku gautų paslaugą. Šį procesą reikia sureguliuoti.

Mane labiau nei didesni pinigai ar pastatai žavi medicinos personalas. Ligoninėje daug jaunų gydytojų. Tai didžiausia vertybė, kurią radau ir tuo labai džiaugiuosi.

Dalyvauju daugelyje Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Seimo posėdžių, kaip Lietuvos gydytojų sąjungos vadovui tenka daug pasisakyti, įvairiais klausimais bendrauti ir su pacientų organizacijomis, gydytojų sąjūdžiu. Tose diskusijose gimsta idėjos.

Šalia vėlavimo problemos turiu ir kitą – ką galvoju, tą sakau. Dėl to ne kartą nukentėjau, nors šiaip esu mandagus žmogus ir kito neįžeisiu.

Nelabai tikėjau, kad ligoninės vadovo konkurse man nusišypsos sėkmė, nes buvau ministerijai nepalankus žmogus – visada karštai ginčydavausi, bet niekada – kvailai.

Gerus ministerijos sprendimus palaikydavau, bet jei jie būdavo blogi, taip ir pasakydavau.

Siekis – čempionų žiedai

– Minėjote, kad, tapdamas Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovu, norėjote parodyti, kad ir būnant iš mažo miesto galima daug pasiekti?

– Tai nebuvo pagrindinis faktorius dalyvauti konkurse. Man norėjosi save realizuoti aukštesnio lygio gydymo įstaigoje. Kaip ir visi vyrai, gal esu šiek tiek pagyrūnas. Esu vienas geriausių vadovų Lietuvoje. Tai ne kartą buvo pažymėta, esu gavęs ne vieną apdovanojimą. Vadovauju beveik 200 įvairaus pavaldumo gydymo įstaigų vadovų. Tai taip pat daug ką pasako. Mačiau, kad galiu padaryti daugiau. Tai leidžia patirtis, išsilavinimas, amžius.

Kiekvienas krepšininkas svajoja apie NBA (profesionali Šiaurės Amerikos krepšinio lyga, kur žaidžia profesionaliausi, geriausiai pasaulyje apmokami sportininkai – aut. past.). Jei tokia galimybė atsiranda, reikia ja pasinaudoti. Gyvenimas du kartus to paties nesiūlo.

Įdomūs ir patys konkursai. Žaidžiu lauko tenisą, tad visada einu laimėti. Man svarbus nuoseklumas ir stabilumas. Šiuo atveju nuosekliai ėjau to link, kad galėčiau vadovauti respublikinei gydymo įstaigai.

– Jums čia NBA ar tik tarpinis laiptelis?

– NBA! Su šia ligoninės komanda noriu laimėti čempionų žiedus.

– Kokie jūsų artimiausi planai, darbai ligoninėje?

– Tai be galo puiki ligoninė, kur sutvarkyti, suremontuoti pastatai, surinktas tobulas gydytojų kolektyvas. Noriu, kad mūsų ligoninė būtų regiono lyderė visomis prasmėmis, kad būtų pati geriausia.

Tam reikia nemažai padirbėti. Kartais pacientas pasimeta ne tik klaidžiuose ligoninės koridoriuose, bet ir ieškodamas pagalbos. Mano pareiga – padėti pacientams. Netarnauju ministerijai, politikams, tarnauju pacientams ir savo ligoninei.

Labai didelį dėmesį noriu skirti slaugos personalui, kuris dažnai pamirštamas. Vienas gydytojas nieko nepadarys, jei šalia nebus specialistų komandos. Daugelis slaugytojų emigruoja, tad ne tik mūsų ligoninė, bet ir kitos susidurs su iššūkiu, kaip jas išlaikyti.

Jei ne šiemet, tai kitais metais sveikatos sistemoje prasidės didžiulės pertvarkos. Noriu būti su geriausiais.

Kai stebėdavau situaciją Klaipėdos ligoninėse, man, kaip gydytojui ir vadovui, buvo nesmagu, nes didžiųjų Klaipėdos ligoninių vadovai nebendravo tarpusavyje. Noriu ištirpdyti ledus ir panaikinti nesveiką konkurenciją. Noriu, kad atsirastų civilizuoti santykiai.

Daugumą Klaipėdos gydymo įstaigų vadovų pažįstu, tad norisi, kad uostamiestyje būtų stiprus medicinos centras. Noriu suvienyti jėgas, nes po vieną negalime tiek daug padaryti kaip kartu.

Klaipėda turi milžinišką potencialą tapti dar vienu centru šalia Vilniaus ir Kauno, o pacientai tada gautų visas aukščiausio lygio paslaugas.

Noras – tapti ambasadoriumi

– Viešoje erdvėje apie gydymo įstaigų pertvarką tik diskutuojama, bet kokie ketinimai sulaukia didžiulio pasipriešinimo, o jūs labai užtikrintai kalbate apie permainų būtinybę. Kaip  įsivaizduojate gydymo įstaigų tinklo optimizavimą?

– Kaip ligoninės vadovas turėčiau kalbėti priešingai. Ligoninės turi būti pasirengusios prisitaikyti prie besikeičiančių pacientų poreikių. Per 10 metų pacientai labai pasikeitė: visuomenė senėja, jaunimas emigruoja, gyvenimo trukmė ilgėja.

Atsirado naujų gydymo metodikų, anksčiau darytų operacijų dabar tiesiog nebereikia. Tačiau yra nemažai įstaigų ir jų vadovų, užstrigusių laike.

Ligoninė privalo keistis.

Ligoninių pertvarka tuo ir paremta, kad pacientui paslaugos būtų kuo labiau prieinamos. Dabar turime daug lovų, daug gydytojų, tačiau pacientai nepatenkinti. Kodėl? Reikia vieną kartą pasakyti: „Užteks, gal pagaliau pradėkime keistis?!“

Kaip tai darysime – čia jau kitas klausimas. Tarsimės, kaip tai daryti. Nenoriu, kad kažkas atvažiuotų ir užkabintų spyną ant Gargždų ligoninės. Jos reikia, bet visiems kartu reikia nuspręsti – kokios. 
Noriu būti tarpininku, ambasadoriumi, kuris padėtų išspręsti šiuos klausimus. Tam turiu visas savybes ir patirtį.

– Kaip su gydytoju praktika? Nebijote prarasti kvalifikacijos?

– Iš pradžių, kai pradėjau vadovauti, buvo įprasta, kad vadovas ir operuoja, ir budi naktimis. Pastebėjau, kad nepavyksta kelių darbų padaryti gerai.

Noriu išlaikyti gydytojo traumatologo licenciją. Šilutėje pacientus gydau 26 metus, pacientus antradieniais konsultuoju Šilutės poliklinikoje. Ketinu tą daryti toliau. Man patinka bendrauti su pacientais, jiems padėti.

– Kodėl Šilutėje?

– Vadovauti ir dirbti toje pačioje įstaigoje būtų sudėtinga – pradedi painiotis tarp vadovavimo ir gydymo.

Tikiuosi, kad ministerija sudarys galimybę konsultuoti pacientus kelias valandas per savaitę. Užsienyje tokia gydymo praktika yra įprasta.

Namai – Šilutėje

– Jūsų žmona – taip pat gydytoja. Gal ji pradės dirbti Klaipėdoje?

– Žmona – privataus oftalmologijos (akių ligų – aut. past.) kabineto savininkė. Mes su ja kartu nuo pirmo kurso. Žmona liks Šilutėje, kur drauge  atvykome po studijų.

Pats esu gimęs ir užaugęs Kaune. Studijų metais atlikti praktikos važiuodavome į Klaipėdą. Čia jūra, poilsis, žmonos gimtinė. Kai sulaukėme pasiūlymo dirbti Šilutėje, mūsų dvi šeimos iš kurso tuo ir pasinaudojo.

Po 12 metų darbo Šilutės ligoninėje išėjo tuometis jos vadovas. Sėkmingai pasirodžiau konkurse ir 14 metų vadovavau Šilutės ligoninei.

Tais laikais dar nebuvo viešųjų ir privačių interesų, bet žmona priėmė sprendimą nedirbti vyro vadovaujamoje įstaigoje. Tad išėjo dirbti į kiek anksčiau įkurtą privatų oftalomologijos kabinetą.

Pats gyvenu Šilutėje. Kasdien važinėju. 50 kilometrų atstumas šiais laikais nėra problema. Man patinka vairuoti. Gal aname gyvenime buvau tolimųjų reisų vairuotojas? Klaipėda man visada buvo jaunystės, atostogų miestas. Labai gerai čia jaučiuosi.

– Kaip šeima reagavo, sužinojusi apie laukiančius pokyčius?

– Jei ne šeimos palaikymas, vargu ar būčiau ryžęsis. Vaikai jau beveik suaugę, pasiruošę išskristi iš tėvų lizdo. Sūnus studijuoja Kaune visuomenės sveikatos doktorantūrą, dukra greitai baigs mokslus.

Mes su žmona įpratę sunkiai dirbti ir susitikti vakare. Čia niekas nepasikeis. Šeima mane palaiko ir skatina, matydama mano norą. Kiek būčiau darbštus, pareigingas ir atsakingas ir žmogus, bet šalia darbo neturi būti ir asmeninio gyvenimo spragų.

– Sūnus gydytojo kelio nepasirinko?

– Norėjau, nes visa mūsų giminė – gydytojai: mama, sesuo, seneliai. Man medicina įaugusi į kraują. Per giminės susitikimus kokį 80 proc. susirinkusiųjų sudarydavo medikai ir šnekučiuodavosi tomis temomis.

Sūnus nesirinko gydomosios medicinos, bet nenutolo. Dukra planuoja tapti gydytoja. Ji labai atsakinga, dėmesinga. Manau, kad ji taps puikia gydytoja.

– Turite daug atsakingų pareigų, veiklų. Kaip pailsite?

– Žaidžiu tenisą, su šeima slidinėjame, keliaujame. Visos veiklos ir pramogos susijusios su šeima. Ilsiuosi aktyviai, nes kaip medikas noriu parodyti, kad sveikas žmogus yra aktyvus, sportuojantis.

Dabar sūnus grįžta su būsima žmona: mes sportuojame, šnekamės, taip ir pailsiu. Labiausiai man patiktų nieko neveikti ir stebėti žvaigždes. Bet turbūt, ko neturi, to labiausiai ir norisi.

Straipsnio šaltinis 2019 08 28 dienraštis „Klaipėda“