Atšaukti vizitą pas gydytoją

Išankstinė pacientų registracija galima internetu svetainėje www.sergu.lt

Nepelnytai pamirštas Pranas Lideikis

Nepelnytai pamirštas Pranas Lideikis

KUKLUS. Teigiama, kad Pranas Lideikis buvo humanistas ir patriotas, tylus rezistentas, išvengęs narystės Komunistų partijoje. Nuolat buvo saugumo tarnybų akiratyje, patyręs spaudimą 1982 m. pasitraukė iš dispanserio vadovo pareigų.
© Tuberkuliozės filialo archyvo nuotr.

Humanistas, patriotas, profesionalas, žengęs į priekį greičiau nei visi kolegos, doras ir dėmesingas žmogus – tokie žodžiai skambėjo gydytojui Pranui Lideikiui pagerbti skirtoje popietėje. Šį gruodį minimos šimtosios šios asmenybės gimimo metinės.

Klaipėdoje mediko pavarde pavadinta gatvė, vedanti į Melnragę. Visai šalia jos – daugiau nei 35 metus P. Lideikio darboviete buvęs tuberkuliozės dispanseris, dabar esantis Respublikinės Klaipėdos ligoninės filialu.

Buvusi P. Lideikio mokinė, bendradarbė, gydytoja Birutė Tregub pabrėžė, kad apie P. Lideikį kalbėti „valdiškai“ negalima.

„Pranas Lideikis buvo labai šiltas, paprastas, prieinamas visiems darbuotojams ir pacientams. Jo durys visada buvo atviros. Jis buvo reiklus ir griežtas neatliekantiems darbo taip, kaip reikia, neatsidavusiems darbui. Jo dėmesio centre visada buvo pacientas ir jo sveikata. Tai įvairiapusė, spalvinga asmenybė, graži žmogiškomis savybėmis“, – kalbėjo B. Tregub.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius Romaldas Sakalauskas pažymėjo, kad P. Lideikį galima apibūdinti kaip puikų daktarą ir gabų vadybininką, kuris su visais sugebėjo palaikyti šiltus ir gerus santykius.

„Smagu, kad jo atminimas įprasminamas ir Klaipėdoje yra gatvė, pavadinta jo vardu“, – sakė R. Sakalauskas.

Tuberkuliozės filialui šiuo metu vadovaujanti Romualda Gylienė pasakojo, kad rengiantis šiai popietei buvo nelengva surinkti kuo daugiau informacijos apie P. Lideikį. Internete jos nėra visai, mat mediko mokiniai buvo rašantieji popieriuje.

„Viskas yra tik bibliotekose, senuose laikraščiuose. Mes žinome, kas tas P. Lideikis, kokie jo darbai, bet gaila, kad apie tai nieko nežino visuomenė. Manau, kad mūsų daktaras yra nepelnytai pamirštas. Jis buvo nepaprastai doras, sąžiningas, paprastas, aukštos kvalifikacijos gydytojas, kurio suburta medikų komanda buvo žinoma ir užsienyje, vadinama „Lideikio mokykla“, – sakė R. Gylienė.

Pagerbti iškilų gydytoją susirinko kelios dešimtys jau garbaus amžiaus buvusių kolegų, atvyko ir jo dukra Živilė, kuri pasirinko tėčio kelią – dirba gydytoja pulmonologe, bei anūkės. Buvusi kolegė Galina Smolnikova, dirbusi dispanserio priėmimo skyriuje, prisiminė jaunystėje svarsčiusi, ar dar gyvenime sutiks tokio aukšto lygio ir tokios moralės mediką.

„Dabar tikrai žinau, kad tokio gydytojo daugiau nesutikau ir nebesutiksiu. Atsimenu, buvau miesto deputatė, su savo ukrainietišku charakteriu papasakojau, ką galvoju apie valdžią. Pasikvietė gydytojas kitą dieną mane, sako, kad iš pat ryto buvo skambutis iš aukštesnės valdžios, klausė, kaip tokia kaip aš gali būti gydytoja ir deputate. Gydytojas atsakė, kad žmogus turi turėti nuomonę, o apie ją, kaip gydytoją, sprendžia pacientai. Tai, kaip mane apgynė, įsiminė visam gyvenimui“, – P. Lideikio drąsa ir šiandien stebisi G. Smolnikova. Buvęs P. Lideikio pacientas Vytautas Kiaunė sakė esąs dėkingas už išgelbėtą jo gyvybę. Jis, jaunas jūreivis, buvo paguldytas į tuberkuliozės dispanserį, praleido ten metus.

„Pamenu, pasitiko mane prie ligoninės aukštas, solidus gydytojas aukšta kepure. Jam rūpėjo kiekvienas ligonis, stengėsi, kad ligoniai negalvotų apie ligą. Buvo daug judėjimo gryname ore, mankšta, net lauke su muzika. Pagydyti ligoniai būdavo išleidžiami su maršu, kad daugiau negrįžtų“, – juokėsi V. Kiaunė.

„Tokių diagnostų ir dabar reta, jis ėjo kelis žingsnius į priekį. Skaitė vokiškai literatūrą ir perteikdavo viską kolegoms, taikė naujus gydymo metodus. Sykį buvo toks sunkus ligonis, kad net žvakės jam degė prie lovos, plaučiai buvo pilni pūlių. Atėjęs gydytojas liepė dirbti, valyti plaučius, o visą atsakomybę sakė prisiimantis sau. Žmogus išgyveno, bučiavo mums rankas“, – prisiminimais dalinosi medikai.

INFORMACIJA

Pranas Lideikis gimė 1916 m. Šiaulių apskrityje, mirė 1988 m. Buvo septintas vaikas šeimoje – turėjo 3 brolius ir 3 seseris.

Studijavo mediciną Kauno universitete, bet dėl politinių pažiūrų buvo persekiojamas tarnybų.

Buvo suimtas ir įkalintas Devintajame forte. Ryžosi bėgti, slapstėsi. Vėliau Vilniaus universitete tęsė medicinos studijas, įsidarbino medicinos katedroje ir infekcinėje ligoninėje.

Netrukus po studijų baigimo P. Lideikis jau ėmė garsėti kaip profesionalus medikas. 1951 m. jis buvo paskirtas Klaipėdos tuberkuliozės dispanserio vyriausiuoju gydytoju, organizavo krašto tuberkuliozės tarnybos veiklą, buvo krašto ftiziatrų draugijos pirmininkas, buvo aukščiausios kategorijos ftiziatras. Jam vadovaujant projektavimui ir prižiūrint statybą 1963 m. buvo pastatytas naujas dispanseris.

 

Straipsnio autorius: Virginija Samulionytė
Straipsnio šaltinis: www.ve.lt