Fototerapija odos ligų gydyme

Mūsų poliklinikoje nuo 2005 metų sunkiomis odos ligų formomis sergantiems pacientams sėkmingai pritaikomas fototerapinis gydymas. Šiam gydymo metodui taikyti turime įdiegę pačias naujausias fototerapijos technologijas – PUVA kabiną, PUVA prietaisą rankoms ir pėdoms, fototerapijos šukas (lazdelę). Šių prietaisų dėka galime skirti fototerapinį gydymą bet kurios kūno odos srities bėrimams, apimantiems tiek didesnius, tiek mažesnius odos plotus, plaukuotąją galvos dalį.

Fototerapija – gydymas ultravioletiniais spinduliais. Gamtoje ultravioletinių spindulių šaltinis yra saulė. Saulės spindulių gydomąsias savybes pastebėjo dar senovės egiptiečiai bei graikai. Graikijoje buvo garbinamas saulės dievas Helios, kurio vardu pavadintas gydymas natūraliais šviesos šaltiniais – helioterapija. Helioterapija žinoma nuo senų laikų, bet fototerapija, gydymas sintetiniais spindulių šaltiniais, buvo panaudota tik XX amžiaus pradžioje, kai fototerapijos tėvu laikomas danų gydytojas Niels Finsen 1903 metais sukonstravo pirmąją fototerapijos įrangą ir pritaikė ją odos ligų gydymui.

Saulės spindulių bangų ilgis yra nuo 280 iki 3000 nm. Jie skirstomi į ultravioletinius spindulius (UV), matomą šviesą ir infraraudonuosius spindulius. Ultravioletiniai spinduliai pagal bangos ilgį skirstomi į UVC (200-280 nm, didesnį jų kiekį sulaiko ozono sluoksnis, dėl to jie nepasiekia žemės paviršiaus), UVB (280-320 nm, jie sukelia odos paraudimą) bei UVA (320-400nm, patenka į gilesnius odos sluoksnius). Ultravioletiniai spinduliai A ir B tiesiogiai veikia odos imuninės sistemos ląsteles, sumažindami „sergančiųjų“ ląstelių susidarymą bei uždegimą sukeliančių medžiagų išsiskyrimą.

Yra įvairių fototerapijos būdų, labiausiai paplitę – tai PUVA terapija bei gydymas UVB siaurabangiais 311 nm ilgio spinduliais. UVB siaurabangė fototerapija plačiai taikoma dėl savo efektyvumo ir saugumo (sukelia mažiau šalutinių poveikių ir turi stipresnį terapinį poveikį). Šiuo metodu dažniausiai gydomos žvynelinė, atopinis dermatitas, baltmės bei kitos dermatozės.

Fotochemoterapijos (PUVA) metodas pradėtas taikyti pastebėjus, kad yra medžiagų, kurios sustiprina odos jautrumą ultravioletiniams spinduliams ir pagreitiną bei pagerina gydomąjį efektą. Šios medžiagos, taip vadinami furokumarinai (psoralenai), tepami ant odos židinių prieš procedūrą arba geriami tablečių ar kapsulių pavidalu valanda – dvi iki fototerapijos procedūros.

Šiuo metodu gydoma apie 30 odos ligų, bet dažniausiai jis taikomas žvynelinės, baltmės, T odos ląstelių limfomos (mycosis fungoides), pigmentinės dilgėlinės, mazgelinio niežulio, atopinio dermatito, lėtinės kojų ir plaštakų egzemos, parapsoriazės, plokščiosios kerpligės, lizdinio nuplikimo bei kitų dermatozių gydymui.

Yra būklių, kai fototerapija negali būti skiriama (kontraindikacijos): absoliučios – piktybiniai navikai, sisteminė raudonoji vilkligė, dermatomiozitas, pigmentinė kseroderma, displazinių apgamų sindromas; reliatyvios kontraindikacijos: vaikai iki 12 metų, UVB iki 8 metų, nėštumas, gydymas imunosupresantais ir citostatikais, arsenu, jonizuojančia radiacija, gydymas kitais fototoksiniais medikamentais (tiazidų grupės diuretikais, tetraciklinais, nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo); sunkios lėtinės ligos, traukuliai.

Galimi nepageidaujami fototerapijos poveikiai skirstomi į ūminius bei atokiuosius (lėtinius), pastarieji gali pasireikšti gerokai vėliau, po kelių – keliolikos metų. Ūminiai – tai eritema (odos paraudimas), pūslelės paraudimo fone, pykinimas bei viduriavimas (vartojantiems furokumarinus per burną), galvos skausmas, niežėjimas, silpnumas, naujų bėrimų atsiradimas. Lėtiniams poveikiams priskiriami ankstyvas odos senėjimas, pigmentinės dėmės, hipertrichozė, melanocitų navikai, katarakta, aktininės keratozės, bazaliomos.

Tiek lėtinių, tiek ūminių pašalinių poveikių galima išvengti tiksliai laikantis gydytojo nurodymų dėl fototerapijos bei elgsenos natūralioje saulėje gydymosi metu bei visais sezonais.

Daugiau apie fototerapiją bei procedūros atlikimą skaitykite čia.